Daug kas galvoja, kad žmonės keičiasi. Nė velnio! Viskas lieka taip, kaip ir buvo aplink smėlio dėžę: jau tada vieni lipo ant bačkų ir rėžė pamokslus, jau tada už nugaros tave išduodavo, jau tada kažkas už tave stodavo mūru, jau tada būdavo tų, kurie užjausdavo ir paguosdavo, jau tada vieni vaikštinėdavo per kiemą kaip povai išpūtę uodegas, kai kiti nepastebimai kamputyje klajodavo po savo vidinį pasaulį, jau tada vieni viskuo dalindavosi čia ir dabar, o kiti kaip graužikai užsikasdavo atsargas ateičiai, jau tada kai kurie šliūkštelėdavo tau į akis smėlio ir bėgdavo guostis, kad juos skriaudžia... O jei kartais atrodo, kad žmonės keičiasi, tai tik dėl to, kad jie išmoksta prisitaikyti taip, kad išvengtų aštrių kampų dūrių. Visos valstybės ir visuomenės susiformuoja aplink smėlio dėžę. Ir, aišku, niekada negali kategoriškai nepalikti bent mažiausio plyšelio pokyčiui...
N.L.
2025-05-28
