Smalsumas turbūt yra yda. Žodis „yda“ labai
panašus į žodį „yla“. Pamanyk tik, viena raidė ten ar ten... Kita vertus,
anksčiau už vieną raidę žmonės ir galvas paguldydavo. Mano smalsumas visada
buvo labai smailus (kitaip nė šių užrašų greičiausiai nebūtų). Smailus kaip
tikrovę kiaurai verianti vinis. Tiek čionai tos dorybės... Spręskite patys.
Tais
mūsų Viešpaties metais (nebepamenu kelintais) ištiko toks lapkritis, kai šio
mėnesio stichijoms nebėra ką veikti mūsų žemėje. Spalis, švelniai tariant, šiek
tiek persistengė ir be skrupulų nupurtė visus medžių lapus. Tik vienas kitas
išraudęs rudens atšvaitas kybojo plikašakių viršūnėse ir giliai į save siurbė
sekmadieninę Bernardinų sodo tylą. Dar trūksta šiek tiek svorio, šiek tiek
rudeninės minties švino, menko vėjelio dvelktelėjimo ir tie paskutinieji
atšvaitai Vilnelės garbanomis nubanguos į Nerį.
Negaliu
tiksliai pasakyti, iš kurios pusės atpėdino tasai šlubas vidutinio amžiaus
žmogus su tankiai pintu krepšiu kairėje rankoje. Ryškiai geltona aksominė
skrybėlė jam dievaži tiko! Ant galvos apdangalo kraštelio pastebėjau nedidelę
juodą plunksną. Atrodė, kad ji kuo puikiausiai čia dera, jog viskas taip ir
turi būti. Kol taip mąsčiau, į gan gerai atrodantį tamsiai mėlyną lietpaltį
įsisukęs atklydėlis atsargiai prisėdo už nedidelio kubo formos staliuko, kuris
su visais kitais Vilnelės pakrantėje išdygo visai neseniai, po Bernardinų sodo
rekonstrukcijos, ir kuris buvo tikras šachmatininkų bei šiam žaidimui prijaučiančiųjų
džiaugsmas. Mat stalo paviršiuje įmontuota šachmatų lenta, į kurią savo
nedideles, bet gilias akis iškart susmeigė žmogus su krepšiu. Krepšys garbingai
„sėdėjo“ priešais savo šeimininką kaip koks susimąstęs varžovas, tačiau atrodė
gerokai „pavargęs“, paklypęs, nors ir turėjo gan tvirtą sandariai užvožtą
dangtį su keturiomis ar penkiomis kelių pirštų storumo skylėmis.
Kol
ryškiai žalios nepažįstamojo akys lėtai smaigstė staliuko paviršių, tartum ant
jo būtų išdėstytos šachmatų figūros, aš paslapčia mėgavausi ryškiai geltona
skrybėle. „Netikėtai į Bernardinų sodą nusileidusi saulė...“, – šovė tokia
mintis. Gaila, kad jau seniai nebeturiu galvos – visai neprošal būtų tokį
apdangalą bent jau pasimatuoti! Belieka tik atsidusti ir toliau tęsti šį pasakojimą.
Šlubas
žmogus ilgai neužsisėdėjo. Maždaug po dešimties minučių atsargiai pakilo kartu
su savo paslaptingu krepšiu. Regis, tuo pačiu metu šiek tiek pakilo ir vėjas,
lengvai įsikabinęs į tamsiai mėlyno palto skvernus. Man tai net nebuvo kur
kilti, nes ir taip nuolatos kybau tarp žemės ir dangaus.
Kaip
jau kažkada minėjau, vaikystėje dažnai mėgdavome pasekti nepažįstamuosius. Per
daug nesvarstydamas taip pasielgti nusprendžiau ir šį kartą. Jei nebūčiau
nematomas žmogus, greičiausiai galėčiau dirbti privačiu sekliu. Patirties iki
soties! Išsigandusi netikėto vėjo dvelktelėjimo juoda plunksna nuo skrybėlės
atbrailos nuskriejo šalin, o ant staliuko-šachmatų lentos tyliai atgulė
raudonas kaštono lapas. Kas tai? Perdegęs rudeninės vienatvės raštelis, būties
skausmo sugertukas, filosofinis išsigelbėjimo receptas ar dar kas nors?
Nesvarbu, verčiau pasekime šlubą žmogų!
Ne
toks jis jau ir šlubas, po galais! Gal vos vos. Nepastebimai sklendžiau paskui paslaptingą krepšį,
paskui tamsiai mėlyną nugarą, kuri įsigraužiančiame lapkričio pilkume priminė sodrią
vasaros dangaus gelmę. Dešinėje liko teniso kortai. Tušti kaip mano kišenės
kadaise. Tik, regis, kamuoliukai vis vien nerimo: kaukšt-kaukšt,
kaukšt-kaukšt... Ej, ejejej! Kas lošia tenai? Galbūt kokie nors kiti
neregimi žmonės, kadaise čia gyvenę, o gal išvis kol kas negimusieji?.. Visko
gali tikėtis šiame mieste – vienu metu buvusiame, esančiame ir dar tik
būsimame.
Dešinėje palikome ir amžiams
apleistą „Rotondą“, ir plikai nuskustą pilies kalną, ir somnambuliškai į priekį
ištiesusį rankas Gediminą, lyg nuolatos ieškotų savojo žirgo, esančio visai čia
pat, pašonėje, lyg nuolatos ieškotų savojo Vilniaus, savosios pilies, savojo
sapno… Gediminai, Ge-di-mi-nai, ej, pažvelk į mus! Nagi! Pažvelk akmeninėmis akimis! Ar tokius mus
sapnavai kadaise? Tavajame sapne tarpsta mūsų gyvenimai ir mūsų sapnai. Čionai
nebėra nei tiesių, nei atkarpų – viskas juda visomis kryptimis, visais laikais,
visomis ašimis, nes taip dažnai juk būna sapne... O aš, neregimas žmogus, dabar
judu paskui tą ryškiai geltoną skrybėlę, paskui sodriai mėlyną nugarą, kuri
kažin kodėl man sufleruoja, kad kažkur yra išsigelbėjimas. Gal tame sandariai
užvožtame pintame krepšyje su skylėtu dangčiu?
Mieste,
kuriame lapkričiui beveik nebeliko ką veikti, o aš vis dar vyliausi kai ką
suprasti, sekdamas šiek tiek šlubą žmogų lėtai pasukau į kairę, ir čionai iš
visų pusių mus apgulė Pilies gatvės jaukumas.
Nepažįstamasis
(nors tą akimirką jau atrodė, kad seniai jį pažįstu) Pilies gatvėje ėmė elgtis
keistai – jis kabinėjosi prie žmonių. Žinoma, to, ką regėjau, kabinėjimusi
pavadinti gal ir nederėtų. Jei Bernardinų sode prasilenkėme tik su vienu kitu
praeiviu, tai šioje Senamiesčio arterijoje sekmadieniaujančių
žmonių sutikome kur kas daugiau. Štai sekamasis nepastebimai prisėlino prie
aukštos pasipusčiusios damos, prie vienos iš tų, kurioms iš pirmo žvilgsnio atrodytų
nieko gyvenime nebetrūksta, bet kurios vis vien absoliučiai viskuo yra
nepatenkintos, ir netaręs nė žodžio pravėrė tankiai pinto krepšio dangtį... Aš
stovėjau užnugaryje, tad galėjau stebėti tik baugiai krūptelėjusios aukštos
damos akis, kuriose vienu metu blykstelėjo išgąstis, nuostaba, priekaištas,
nepasitenkinimas, smalsumas ir dar kai kas. Užkluptoji lyg gnybtelėta elektros atšlijo
nuo „priekabiautojo“, stačia galva nėrė į Skapo gatvę ir mikliai nukaukšėjo
Prezidentūros link.
Paskui
žmogus atsargiai prisiartino prie į studentą panašaus jaunuolio, nekantriai
trypčiojusio šalia apytuštės kavinaitės, ir taip pat pravėrė krepšio dangtį.
Kelias dienas nesiskutęs jaunuolis prunkštelėjo, jo dar visai vaikiškame veide
išsirietė miesto žmogui taip nebūdinga (ypač tokiu metų laiku) šypsena. Tada iš
apdribusių kelnių kišenės besišypsantysis vikriai išsitraukė sunkią monetą ir
nieko nelaukdamas įmetė ją į krepšį. Ryškiai geltonos skrybėlės savininkas iš
karto tą monetą iškrapštė atgalios, įspraudė nustebusiam jaunuoliui į delną bei
atsukęs tamsiai mėlyną nugarą lėtu žingsniu pajudėjo tolyn.
Ganėtinai
iš toli bažnyčių varpų gaudimą užgoždamas skleidėsi „kunigaikščio“ Vildaugo
riaumojimas, be kurio, kaip ir be spalvingosios Rožytės, sostinės senamiestis
jau seniai tapo neįsivaizduojamas. Įsikibęs į litrinį stipraus alaus butelį nepakeičiamasis
Vilniaus vilkas Vildaugas į Pilies gatvę įsiveržė iš siaurutės Literatų
gatvelės ir pamėlusia nosimi įsirėmė tiesiai į šiek tiek šlubą mūsų pasakojimo
praeivį. Keisčiausia buvo tai, jog žvilgtelėjęs į pravertą krepšį
„kunigaikštis“ iš karto užsičiaupė, giliai susitraukė į savo vilkišką esybę, jo
apšepusiu veidu tartum prašiaušė nusiraminimo vėjelis. Taip mėgstantis
netikėtai kitus užklupti užkluptasis nerangiai sudribo vidury nutryptos gatvės
ir turbūt dar ilgokai sėdėjo ant nebešilto grindinio bei nežinia ką mąstydamas
sriūbčiojo savąjį gėrimą iš tamsaus plastmasinio butelio. Ore lengvai sklandė
iš kažin kurio kampo atplaukusi smuika aimana – net vėjas stabtelėjo jos
pasiklausyti. Ramu, nė menkiausio dvelktelėjimo, tik lengvas šaltukas pamažėl
kabinėjosi prie žmonių ausų galiukų.
Dar
ne vienam (ne)laimingajam buvo pravertas paslaptingojo krepšio dangtis. Net ir
aš, visą laiką laikęsis gan atokiai ir pats save sąmoningai erzinęs vis labiau
įsiliepsnojančiu smalsumu, vieną akimirką taip užsinorėjau žvilgtelėti vidun,
kad vos vos susiturėjau pats nepravėręs... Tačiau visgi susivaldžiau ir toliau
sekiau paskui tamsiai mėlyną nugarą, paskui ryškiai geltoną skrybėlę, kol...
Kol galiausiai aptemo visa mano esybė, visa savastis, ėmė stipriai svaigti tai,
kas žmonių gyvenime vadinama galva, o keleivis su paslaptingu krepšiu ėmė
sklaidytis, nykti ir tirpti, tarsi švelnus sapnas, kurį galutinai suardo
negailestinga ryto tikrovė. Jei būčiau turėjęs kur ir kuo, būčiau tikrai
įsignybęs. Nebeliko nei žmogaus, nei krepšio – vien absoliutus sekmadienis,
Pilies gatvė, lėtai kopianti į Didžiąją, visiškas lapkritis, visiškas Vilnius,
savų pirštų laukiančios įvairiaspalvės megztos kojinės ir pirštinės preikeivų
stenduose, nežinia iš ko išlieti paveikslai šalia vartelių į Šventosios
Paraskevės cerkvės kiemą.
- - -
PABAIGA.
P.S.
Ne, visgi ne pabaiga.
Jūs
turbūt dar slapta vylėtės sužinoti, kas slėpėsi tame paslaptingame krepšyje? Aš
taip pat. Nedaug trūko, kad šios mūsų viltys taip ir būtų išgaravusios kartu su
nepažįstamuoju. O dabar galite pasirinkti: tie, kurie mano, kad šis pasakojimas
bus geresnis be to, ką pasakysiu netrukus, galite baigti skaityti dabar; tie,
kurių smalsumas stipresnis už juos pačius, eime paskui mane.
Krepšį
aš radau prie neįprasto paminklo Aleksandrui Sergejevičiui Puškinui minėtosios
šventovės kiemelyje – du į dangų spoksantys delnai, susiliejantys į vieną
delną. Atsargiai pakėliau dangtį, ir viduje išvydau jaukiai bei šiltai
šiauduose įsitaisiusį... didelį, didelį... kiškį, kurio storas beveik raudonai
spindintis kailis ir riebios ilgos ausys iki šiol bado mano vaizduotę.
Minkštumo įsikūnijimas grubaus pasaulio apsuptyje! Kiškis lyg niekur nieko
nesiliaudamas kažką žiaumojo, o iš paslaptingo krepšio trenkė išgulėto šieno
tvaikas. Kiškis. Kita diena buvo pirmadienis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą