Kaip aš (ne)nuploviau tojotą

Ne nu, žinokit, aš jums sakau, tikrai pavasaris! Šeima nebeapsikentė, sako, savaitgalis, geras laikas, važiuok nuplauk, išsiurbk automobilį, o tai jau visai nebemalonu į jį sėstis… Gerai, pamaniau, gal ir nebloga mintis. Atvažiuoju į Žirmūnus – mano įprastoji savitarnos plovykla… nugriauta. Nebėra.

Visa laimė, prie „Senukų“, šalia „RIMI“, yra kita tokia panaši. O čia tai gyvenimas verda, ne nu, žinokit, aš jums sakau, tikrai pavasaris: visos plovimo vietos užimtos ir dar prie kiekvienos eilutė po 2-3 automobilius, viskas šnypščia, putos virsta nuo mašinų per kraštus, vanduo teka grindiniu ir veržiasi kur sekliau, moterys, vyrai, merginos, vaikinai, senukai, mažos mergaitės su kasytėmis sukinėjasi aplinkui, kol transporto priemonės švarėja… Čia jau ir Donelaičio „Metai“ rūko kamputyje.

Šiaip ne taip įssipraudžiu su tojota į atlaisvėjusią siurbimo vietą. Pasiraitoju rankoves, nes bus darbelio – pas mus bagažinės dauboje, ten, kur visokius domkratus galima susidėti, daug kačių kraiko išpilta, nes taip genialiai vieną kartą sugalvojau drėgmę naikinti, kuri per senos mašinos apačią vis sunkiasi ir sunkiasi. Stebiuosi, kaip dar bagažinėje kokių karpių ar upėtakių neužsiveisė. Iš katinų pasiskolinau ekskrementų susėmimo kastuvėlį ir kasu tą kraiką, pilu iš bagažinės į šiukšliadėžę. Ko ne smėlio dėžė? Vis pasižvalgau aplinkui, ar niekas nemato.

Paskui į aparatą įmetu monetą, išsivynioju ilgą žarną ir siurbiu, siurbiu, siurbiu saloną… Ne nu, žinokit, aš jums sakau, tikrai pavasaris: dešinėje iki tobulybės išblizginto automobilio visos durys atlapotos, garsiausiai sklinda rusiškas bumčikas, mašinos savininkas irgi susilenkęs ten kažką dar siurbia, siurbia, siurbia, bum bum bum bum, jo galva ne daug didesnė už stalo teniso kamuoliuką, bum bum bum bum…

Kairėje pora atsidarė variklio kapotą, pasiėmė kitą žarną, gerokai plonesnę – pasirodo galima ne tik siurbti, bet ir pūsti – pakaitomis pučia, pučia, pučia į variklio tarpus, pašones, plyšius… Kur aš buvau keturiasdešimt metų, kad tik dabar sužinojau, kad ir taip galima? Gal ir man pabandyti? Ai, tiek to, kitą kartą, ir taip jau truputį jaučiuosi kaip ponas Bynas. Vsio, bliat, sako mergina vaikinui, varom, gana pūsti…

Plušu ir aš, darbuojuos, siurbiu, valau rudens ir žiemos įkalčius iš salono, vis pagalvodamas, kad dar reikės surasti jėgų išmaudyti tojotą, tomis putomis išmazgoti. Bet kaip ten įsiterpsiu, jei kelias valandas eilės neslūgsta prie mazgojimo vietų: vos išrieda blizgantys keturračiai į kelią, susisodinę salonuosna senelius ir mažas mergaites su kasytėmis, jau, žiūrėk, motociklininkas su savo krosiniu žvėreliu atvarė, apipurškė jį putomis taip, kad jokio motociklo nebesimato, lyg vonios putose būtų paskendęs… O už jo dar vienas motociklas laukia panašios procedūros.

Viskas šnypščia, purškia, ūžia, krebžda, trankosi durelėmis aplinkui. Du pacanai su driežų galvomis atvarė baltu bė em dabaljū automibiliu raudonais tranzitiniais numeriais, išlipo laukan, rankos treningų kišenėse, keliai truputį sulinkę, tokie lyg šiek tiek pritūpę vaikštinėja aplink savo vokiškąjį pasididžiavimą, pėdos išsuktos į išorę 45 laipsnių kampu, ir taip šaukia vienas kitam, kad net siurblius ir cypiančias žarnas perrėkia… Vis paspardo į padangas, paspardo: xoroša, jabat. Viskas šnypščia, purškia, ūžia, krebžda, trankosi durelėmis aplinkui. Ne nu, žinokit, aš jums sakau, tikrai pavasaris!

P.S. Tojotos nenuploviau.

N.L.