2017 m. spalio 3 d., antradienis

Nemadingi praeivio užrašai (14). Apie žygius, čigonų taborą ir prancūziškas varles

Spalio 3 d.

Kol sūnus Elijas sekmadienį su „Ąžuoliuko“ choru koncertavo renovuotoje Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje (šalia rekonstruojamos Lukiškių aikštės), Judita su žygeivių klubu iškeliavo į žygį Dzūkijos takeliais. Dvidešimt keli keliautojai ir vienas šuo, aviganė Džina. Miško keliais, laukais ir pievomis, palei upę Ūlą ir palei ežerą Lavysą, kur kažkada leisdavome vėlyvus pavasarius, nutrepsėjo kone 28 kilometrus. Namo parsirito vėlai, jau sutemus.
Kodėl visa tai pasakoju? Ogi todėl, jog kitą dieną, Judita paėmė mane už pakarpos, pastatė ant kojų, liepė autis batus ir ištempė keliauti kažkur greta namų, Salininkuose. Vienas vakarykščio žygio vadovų mat jai sakė kitą dieną, jei skaudės kojas, jei blogai jausis ar panašiai, pamėginti vėl truputį pasivaikščioti. Neva panašiai kaip su pagiriom.
Todėl dukrą Dorotėją pasiėmėme iš mokyklos ir patraukėme žygin. Praslinkę pro sodų namelius netrukus atsidūrėme miške. Miškas kaip miškas, gal ir ne iš jaukiųjų, pušys girgžda kaip nesutepti durų vyriai, šilbaravykis pūpso greta tako. Milžiniški klevo lapai užkloję dar neįšalusią žemę.

Paskui miškas staiga išvirto į pievą, o pieva įsirėmė į kažin kokio pastato kontūrus tolumoje. Nutrepsėjome gal 2-3 kilometrus. Ir pataikėme... į Čigonų taborą! Šiukšlių kalnas suverstas palei vieną lūšną, kelios čigonės tamsiais veidais smalsiai žvelgia į iš miško netikėtai išnirusius keistuolius. Priekyje kulniuoja Judita, iš paskos jai bizena Dorotėja ir galiausiai aš. Čigonėms žiūrėti į mus gana sunku, nes ateiname iš Vakarų, leidžiasi saulė, todėl joms tenka prie kaktų virš akių priglausti delnus, kad galėtų įsitikinti, jog nesapnuoja. Tyla pakimba virš taboro, lyg kas būtų nuspaudęs distancinio pulto mygtuką „Mute“. Gal tai visai netiesa, gal net ne sapnas, gal mes kažkurio filmo veikėjai, netikėtai atsidūrę gyvenimo užribyje?
Paklaustos, ar čia kur nors nėra autobusų stotelės (absurdiškas klausimas?), kelios čigonės vienu balsu atsako, kad yra ir parodo kur eiti. Padėkojame. Paskui vėl šalia kelio pastebime kelias vietines gyventojas, jos patikslina, kur eiti toliau. Taip kirtome visą taborą. Klausimas, pasirodo, visai ne absurdiškas, nes greta liūdnai pagarsėjusios vietos tikrai yra autobusų stotelė, kuri taip ir vadinasi – ČIGONŲ! Čia stoja autobusas Nr. 3. Aplinkui – visokios mirtimi dvokiančios pramoninės erdvės, autolaužynai, sandėliai... Jei po mirties yra Pragaras, visada maniau, kad jis turėtų būti panašus į pramoninius priemiesčius, į Metalo gatvę... Kažkur horizonte danguje kyla tiršti dūmai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip debesys. Vėliau sužinosime, kad Liepkalnio gatvėje degė didžiulis antrinių žaliavų prikimštas angaras. Prieš išeidami į „žygį“ girdėjome gaisrinių mašinų sirenas.
Autobusu Nr. 3, vykstančiu į Vaidotus, grįžome į Salininkus. Ir tada nusipirkome... didžiulę varlę! Žinoma, pliušinę. Naujam spektakliui „Linksmos daržovių istorijos“, kurį pradedame prsitatyti mažiesiems žiūrovams. Varlę netikėtai atradome įkišę nosis į padėvėtų rūbų parduotuvę. Pusės suaugusio žmogaus dydžio. Pakeliui juokinom vaikus, prekybos centrų ir mažesnių parduotuvių pardavėjas. Varlei, tiksliau tariant, varlinui išrinkome Makrono vardą. Taip, taip, kaip naujasis Prancūzijos prezidentas! Palei mus zujantys vaikai varliną iš karto ėmė vadinti Makaronu ir grasino jį suvalgyti. Tokia tad pamokanti istorija apie žygius, Čigonų taborą ir prancūziškas varles!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą