Nemadingi praeivio užrašai (16). Pasislėpę „Palėpėje“

Spalio 15 d.

Turbūt vidurrudenis. Sekmadienis. Įkyrūs lietaus vinys nuolat bando prismeigti auksinius medžių lapus prie žemės, prie plento, tačiau pirmiau juos pasigauna vėjas ir šluote šluoja į pakraščius. Ne visus dar lapus nusiraškė spalis – paliko šiek tiek ir lapkričiui. Medžių lajos atrodo taip, lyg Didysis Kažkas ant jų būtų išliejęs dangaus lavą.

O mes beveik visą rudenį slepiamės „Palėpėje“. Užvakar grįžome iš Tauragės, kurioje upė Jūra taip išsišoko iš krantų, kad net šlaitais ėmė kopti gyventojų trobų link. Matyt nusprendė būti tikra jūra. Toje vietoje, kur anksčiau būta kalnelio, nuo kurio reikėdavo leistis žemyn, jei norėdavai pasiekti vandenį, dabar tikras baseinas – gali stačia galva iš karto nerti upėn-jūron (jei būtų vasara). Jovaruose visi namų rūsiai apsemti, vanduo pakilęs kone iki kelių. Daugybę metų nebūta tokio reiškinio. Pasaulinis tvanas. Visoje Lietuvoje ūkininkai keikiasi dėl supuvusio derliaus.

Ir tokiu metu mes vieno Tauragės darželio vaikams atvežėme savo spektaklį „Afrika“! Nei jiems ten rūpi kažkokie potvyniai, todėl užkūrėme tikrą afrikietišką pirtį. Tik gaila, Juditai balsas prapuolė po viso to.

Taigi, vos penktadienį parsiritome Vilniun, šeštadienį jau traukėme į „Palėpę“ žiūrėti spektaklį „Papasakok man...“. Prasidėjo jis 19 val. ir truko daugiau nei dvi valandas. Kai už lango visur aplinkui verda žemės, dangaus, lietaus ir tamsos košė, geresnio laiko praleidimo (pavakarojimo) ir nesugalvotumei.

„Papasakok man“ – tai veikiau ne vientisas spektaklis, o etiudų pynė, daugybė trumpų istorijų, begalė jaunatviško entuziazmo, šiek tiek komedijos, šiek tiek tragikomedijos. Prisipažinsiu, neretai teko panuobodžiauti, didžioji dalis trumpų istorijų balansuoja ties pavojinga banalių anekdotų riba. Bet publikai tai patinka. Ji klega. Žiūrovų prisirinko, kaip reta, daug. Kai kuriems teko pasisprausti, sėdėti ant žemės, tarsi avanscenoje. Nejuokingas humoras lyg ir būtų oksimoronas, tačiau tokį labiausiai pasigauna publika.

Tiesa, kelios istorijos buvo tikrai įsimintinos, muzikaliai ir vokaliai labai puikiai apipavidalintos, apšviestos. Net ir juokingo humoro prasiverždavo. Neblogas įgarsinimas, neblogai atkuriama situacijos atmosfera. Keli aktoriai vaidina išties puikiai. Talentingi. Tačiau kai kuriems to talento pašykštėta, bet jie vis viena atsiduria scenoje, nes tai labiau entuziastų teatras, o tai nėra blogai. Anaiptol, sveikintina! Betgi tasai aktorinio meistriškumo lygių skirtumas ir neleidžia kaip galima labiau atskleisti režisieriaus sumanymų. Dėl to šiek tiek kenčia visuma, šiuo atveju, beje, patraukliai įrėminta – pavieniai etiudai palaipsniui suplaukia į rėminės kompozicijos visumą.

Žiūrovai plojo atsistoję. Tikrai smagus ir jaunatviškai energingas „Palėpės“ kolektyvas žemai nusilenkė jiems. Teatrinė dvasia sklandyte sklandė nedidelėje nuo rudens atsitvėrusioje salėje. Aktoriai ir pasitinka ir išlydi savo žiūrovus. Viskas čia be galo nuoširdu. Judita vis man sako, kad geriausių „Palėpės“ spektaklių kol kas dar nemačiau. Tų kelių, kurie labiausiai sužavėjo ją...

N.L.