2017 m. rugsėjo 17 d., sekmadienis

Nemadingi praeivio užrašai (11). Gyvenimo įniršiai ir gerumo priepuoliai

Rugsėjo 17 d.

Metafizinis ilgesys ir begalinis liūdesys, ataidintis iš vaikystės – nuskrendančio (praskrendančio?) lėktuvo gausmas debesų pataluose... Man tas visaveriantis jausmas pažįstamas dar iš savaitinio darželio laikų, maždaug nuo 1983 m. Vėlai vakare, prieš užmiegant valdiškuose namuose...
Tuose valdiškuose namuose buvo tokia išprotėjusi auklėtoja, kuri turėjo iš rankšluosčių susivijusi bizūną. Nepaklusniems vaikams. Ji mums nuolat bandė išaiškinti, kas tai yra tasai BIZŪNAS. Tikra veikėja, kad ją kur sutrauktų it skersvėjis karvės tešmenį! Kai kuriems prasižengusiems vaikams ūkiniu muilu išmuilindavo akis ir užrišdavo rankšluosčiu. Kad labiau graužtų.
Bet kitą kartą užplūsdavo gerumo priepuolis. Vakarop netikėtai visą grupę vaikų išsivesdavo į Nemenčinė plento miškus ir drauge kulniuodavome į parduotuvę. Išprotėjusi auklėtoja visiems pirkdavo ledų. Ji būdavo gerokai įkaušusi. Kur ji dabar, kvanktelėjusi ragana?

Nors vasaras ir kitus metų laikus vaikystėje dažnai leisdavau Kelmėje, Šiauliuose niekada nesu žmoniškai pabuvojęs. Tiksliau sakant, niekada taip ir nebuvau tame mieste. Tik kelis kartus tranzitu… Vieną kartą, kai su „Šerkšno tyla“ grojome festivalyje „Saulėtosios naktys“ Joniškyje, o kitą kartą… kai, vos palaidoję tragiškai žuvusį J. tėtį, iš Panevėžio per Šiaulius vykome į Tauragę. Trečią kartą pavyko Šiauliuose išsilaipinti. Užvakar. Prekybos centre „Saulės miestas“. Ant stogo. „Saulės terasoje“ vaidinome spektaklį „Afrika“. Nors lietus prieš pat pasirodymą aprimo, vėjas traukė ganėtinai stiprus. Žiūrovų nesusirinko labai daug, bet užtat garsistų darbas tikrai pagirtinas. Scena taip pat puiki. Po mūsų „Nieko sau teatro“ pasirodymo koncertavo legendinė Lietuvos grupė „Naktinės personos“. Renginio organizatoriais irgi likome patenkinti – geranoriški ir nepasipūtę. Į Vilnių grįžome su tamsa. Per dieną numynę 460 kilometrų.

N.L.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą