Pjerpointas: paskutinis budelis

Pradėti norėtųsi nuo paskutinių šio filmo žodžių perfrazavimo: kerštas nėra Meilė arba Meilė nėra kerštas. Atrodo, savaime suprantama, neginčijama, tačiau ar taip lengvai ir greitai suvokiama, patiriama savuoju kailiu? Ar galima mylėti žmogžudį, kuris, kartais pats nesuvokdamas savo veiksmų, skubotai pasielgia taip, jog „pataisyti“ situaciją tampa nebeįmanoma? O ar galima mylėti budelį, kuris yra neregėtai šaltakraujiškai profesionalus, kuris tik sąžiningai vykdo teismo sprendimą, kuris gerbia aukas ir neliedžia jų niekinti, kuris šimtus žmonių palydėjo iki paskutiniojo slenksčio, skiriančio šį ir aną pasaulius? Ne tik palydėjo, bet ir „nuleido“ tenai, iš kur nebegrįžtama. Greitai ir (greičiausiai) neskausmingai. Pasirodo, galima! Ypač jei tas budelis – tavo tikras draugas, virpančia širdimi, bet neišduodamas savo profesionalumo principų, ant galvos tau užmauna tąjį baltąjį maišelį, kuriame tikrai jau nebėra jokios vilties. Pasirodo, galima netgi jam padėkoti. Padovanoti paskutiniąją šypseną.

Iš tikrųjų ne taip viskas paprasta. Asmenybės lūžis vyko labai ilgai. Net jei valstybės ranka pribaigi žmogžudžius, o paskui nuo to visą gyvenimą mintyse kiek įmanydamas bėgi, kad tik esybės nepragraužtų emocijos, pribaigtųjų ašaros (net jei jie ir buvo žmogžudžiai!) galiausiai prasiveržia ir ima žliaugti tavuoju veidu. Tavo artimiausių žmonių veidu.

Taigi, „Pjerpointas: paskutinis budelis“ – vienas iš tų stipriųjų filmų, bent šiek tiek perpurtančių makaulę bei širdį. 2005 metais Didžiosios Britanijos pastatyta drama. Režisierius – Adrianas Shergoldas. Paremta tikrais faktais. Atspindi žingsnius mirties bausmės Europoje panaikinimo link. Tiesa, žiūrėti gali būti sunku. Bet juk lengvai, ne paslaptis, kas žiūrisi. Tačiau nieko ir nelieka. Šiuo atveju, bent jau šis tas liks, tikrai.

                Nerijus Laurinavičius, 2013 02 05.