Karaliaus kalba

„Karaliaus kalba“ – pusėtinas amerikiečių ir australų filmas. Bet užtat Holivude ši Tomo Hooperio juosta gavo net keturis pagrindinius oskarus: už geriausią vyro vaidmenį, geriausią originalų scenarijų, geriausią režisierių ir geriausią metų filmą. Sunku pasakyti, ar 2010 metais tikrai nebuvo geresnių, tačiau tam tikrą dvasią jis, be abejo, turi, o ir vaidyba išties neprasta – ypač įdomus charizmatiškasis logopedas, visais įmanomais būdais mėginantis įveikti netikėtai Anglijos karaliumi tapusio Jurgio VI kalbos negalią (defektą). Neprastai atkurta ir laikmečio dvasia.

Scenarijus gi, mano galva, tikrai nevertas apdovanojimo. Tai vienas iš tokių atvejų, kai pačioje filmo pradžioje gali nuspėti jo pabaigą, t.y. lūžis pakankamai lengvai prognozuojamas. Taip neišlaikoma intriga. Per daug patoso, per daug amerikietiškumo, jei galima taip pasakyti, kai kalbama apie santykinio blogio ir santykinio gėrio kovą, kurioje neabejotinai nugali pastarasis. Čionai asmeninių barjerų įveikimas pateikiamas kaip ilgai trokšta pergalė, visai nepaisant to, jog artėja žiaurus karas, nušluosiantis nuo žemės paviršiaus daugybę žmonių. Išraiškinga ir įkvepianti padrąsinimo-tautos sutelkimo kalba apie užklumpančią visuotinę negandą kur kas svarbesnė už pačius būsimus tragiškus įvykius. Galbūt karališka tuštybė visada esti atribota nuo neinscenizuotos tikrovės? Leiskite karaliams pažaisti karaliukus! Leiskite karaliams pažaisti istoriją.

Kilmingojo ir nekilmingojo draugystė? Tai veikiau išimtis iš taisyklės. Tokia išimtis negali nežavėti, bet tikroji gyvenimiškoji patirtis patvirtina – turčius ir neturčius negali būti tikrais draugais. Tai yra logikos klaida, tai yra skirtingos substancijos, tai yra tartum kastinės sistemos Indijoje projekcija. Visai nebūtina visais įmanomais būdais stengtis tokį mūsų gyvenimo dėsningumą neigti. Kiekvienam savo.

Nerijus Laurinavičius, 2013 02 03.