Neliečiamieji

„Neliečiamieji“ („Intouchables“) – 2011 metų prancūzų filmas, kurį režisavo Olivier Nakache ir Eric Toledano, o pagrindinius vaidmenis atliko François Cluzet ir Omar Sy. Išties galima pagirti tiek scenarijų, tiek režisūrą, tiek aktorių vaidybą! Tai pakankamai lengvo žanro juosta: gaivališka komedija su švelniais dramatizmo lytėjimais. Nenuostabu, visa tai patinka labai plačiam žmonių ratui – turėtų šyptelėti ar net susigraudinti net ir pats didžiausias pasaulio niurneklis. Kai tam tikra meno rūšis ar tam tikrų meno rūšių junginys užgauna plačiąsias mases, nebūtinai tokį reiškinį reikėtų pasipūtėliškai vienareikšmiškai vadinti „pigiu popsu“, „skambaliuku“ ar kaip nors panašiai. Tikrasis menas artėja prie žmogaus širdies, o ne nuo jos tolsta į vien sau ir perdėm (įspūdingas žodis!) rafinuotiems ekspertams suprantamas bei apčiuopiamas aukštumas.

Nesuprantu kodėl, bet pastaruoju metu vis dažniau vienuose žmonėse įžiūriu kitus žmones, nors kartais tos asociacijos kai kam gali pasirodyti visai nevykusios ir be ryšio, kaip mėgstama sakyti. Štai, pavyzdžiui, vieną pagrindinių vaidmenų kuriantis François Cluzet kažkodėl man gerokai panašus į… Vladimirą Vysockį.

Vladimiras Vysockis

François Cluzet

Bet, varvekliai nematė, į tai galima beveik nekreipti dėmesio. Tik niekaip nepavyksta atsistebėti, kodėl mūsų šalies kinui taip nežmoniškai nesiseka (ypač kalbant apie lengvąjį žanrą) – kad ir kaip visais laikais mėginama imituoti kiną, vis vien išeina viena ir ta pati mirtinai nuobodi pernelyg egzaltuoto ir patetizuoto teatro ekranizacija. Ir visai ne biudžetas čia kaltas! Įpratimas blogiau už prigimimą. Visa tai labiau sakytina apie pačią vaidinimo manierą. Išskyrus kai kurias itin retas išimtis. Gal kada nors viskas ir pakryps į geresniąją pusę…

Filme „Neliečiamieji“ (beje, itin savotiškas pavadinimas – kai jau žinai visą scenarijų) susiduria viena kitos vertos asmenybės – prie neįgaliojo vežimėlio visam likusiam gyvenimui prikaustytas turtuolis, patyręs itin sunkią traumą dėl savo aistros parasparniams, ir jį prižiūrintis neseniai iš kalėjimo išėjęs ir tokio darbo patirties neturintis juodaodis slaugas – tvirtai sudrėbtas, neišsilavinęs, tačiau snobiškų klišių ir nuobodybių nesugadintas, vaikiškai nuoširdus bei naivus žmogus, kurio dėka turtingas aristokratas atgauna gyvenimo viltį bei džiaugsmą ir kurio niekas vėliau pakeisti nebegali. Istorija paremta tikrais gyvenimo įvykiais. Nepaisant to, jog kartais atrodo, jog atgautas gyvenimo džiaugsmas yra labai paviršutiniškas, tačiau už to paviršutiniškumo slypi ir gili Tikrosios Draugystės šerdis.

Kokie kartais mirtinai juokingi atrodo „dainuojantys medžiai“!

Nerijus Laurinavičius, 2012 12 28.