Tikra jaunų emigrantų istorija (13, 14). Čečėnas. Vėl Londonas. Edikas.

Čečėnas

Kitą rytą mokėti teko čečėnui, kuris nenauju Mersedesu atriedėjo prie greta bažnyčios esančių mūsų (nebe)namų. Pabėgėlis iš Grozno turėjo sugrąžinti mus į Londoną. Visi jie čia buvo susiję nešvariais nebyliais ryšiais. Visi troško atsilupti savo dalį iš tokių asiliškų nevykėlių kaip mes. Viso gero, saulėtasai Margeite, mistiškasis mūsų Tvin Pykse! Lik sveikas su savo pasitraukiančia ir sugrįžtančia jūra, su savo baltais aplinkos nesuvokiančiais laiveliais, su savo mirksinčiais pakrančių lošimo namais! Mūsų čia lyg ir nebuvo. Savąją ruletę sukame toliau.

Tikra jaunų emigrantų istorija (12). Paskutiniai kantrybės lašai

Ne, turbūt dar nevisai paskutiniai. Gal priešpaskutiniai. Kiek kantrybės gali turėti jaunas nuolat mulkinamas žmogus? Patyrę fantastiškas įdarbinimo paslaugas, į Margeitą iš priemiesčio grįžome... pakeleivinga mašina. Elektra būste jau buvo atsiradusi, tačiau niekas kitas tą vakarą jame nebeatsirado.

Dar po dienos išdrįso apsireikšti ir pats Jo Didenybė Pomidoržmogis. Dievagojosi ir kaip įmanydamas prisiekinėjo, kad su hiperįžūliomis utėlėmis apgavikėmis jis niekaip nesusijęs ir nė neįtarė, kad šitaip bus pasielgta. Tikrai nežinojo! Tik savo pinigų dalį už aferą garantuotai įsisavino.

Tikra jaunų emigrantų istorija (11). Fantastiškos įdarbinimo paslaugos

Kaip ir minėjo pomidoržmogis, popiet į dienos šviesą išniro dar kelios utėlės. Jų veidų neatsimenu. Mane ir S.V. nuvežė prie žadėtojo fabriko. Pakeliui pravažiavome dideles aptvertas teritorijas, angarus. Sakė, tai – viagros gamykla. Nusibeldėme maždaug keliolika kilometrų už Margeito. Automobilį mūsų geradariai pastatė atokiau nuo pagrindinio įėjimo, dar neišlipę iš jo užpildėme paduotus įdarbinimo blankus. Atrodė, viskas vyksta sklandžiai. Per aspera ad astra.