Lėto laiko

Lėto laiko

Lėto laiko,

Ištįsusiais šešėliais

Baugiai švytuojančio

Ant vaikystės virtuvės

Sienų, lubų, ant krosnies...

 

Lėto laiko,

Besisukančio išardyto laikrodžio

Krumpliaračiais,

Nelyg ilgesiu užsikaukusiais

Spalvingais vilkeliais...

Ant gėlėtos klijuotės,

Ant stalo.

 

Lėto laiko,

Šmirinėjančio medinėje

Babytės siuvinių dėžutėje

Tarp siūlų ritinėlių, antpirščių, adatų,

Tarp vaikystės pasakų,

Tarp dviakių, keturakių

Toliaregių sagų,

Horizonte įžvelgiančių

Tave jau suaugusį, pasenusį,

Labai daug netekusį

Ir dar daugiau atradusį.

 

Lėto laiko,

Akimis apvedant

Kiekvieną paukštelį, lakštingalą,

Brangiausių rankų išsiuvinėtą

Ant pagalvės užvalkalo –

Tavo ašarų ir juoko kempinės.

 

Lėto laiko,

Ilgesingai žvelgiant

Į pašto dėžutę,

Į įsivaizduojamą paštininką,

Atnešiantį mamos laišką,

Lėto laiko,

Nuklijuojant nežinomos šalies

Pašto ženklą,

Atsargiai atsargiai,

Kad tik neįplyštų.

 

Lėto laiko,

Atmirkant degtukų dėžutes,

Kad nuo jų atšoktų

Etiketės

Su gyvūnais ir paukščiais

Iš Raudonosios knygos,

Atgulsiančiais į tavo

Paslapčių sąsiuvinį.

 

Lėto laiko,

Įkvepiant spaustuvės dažus

Iš vaikystės knygų puslapių,

Laikraščių, „Genio“...

 

Lėto laiko...

Lė-to lai-ko - - -

L-ė-t-o ............................l-a-i-k-o...

 

Nerijus Laurinavičius

2026-07-06