Pačios prabangiausios vestuvės pasaulyje

N-18: šiandien yra Juditos gimtadienis. Prieš 18 metų ji pasakė: „Jeigu tekėsiu, tai tik per gimtadienį!“ Ir ištekėjo, tebeteka. Mūsų vestuvės buvo pačios prabangiausios pasaulyje. Tokių pavydėtų net Kataro šeichai, vilkintys baltas sukneles ir dėl smagumo vietoje futbolo kamuolio spardantys naujausio modelio aifoną. Mūsų vestuvių biudžetas – 500 litų. Arba 144,81 euro, jei taip patogiau. Įskaitant žiedus iš lombardo, švarkelį iš „Humanos“, suknelę ir kurpaites iš Gariūnų ir visa kita. Mes, kaip visi (ne)normalūs žmonės, susituokėme vakare. Tiksliau tariant, jaukioje Vilniaus širdies bažnytėlėje mus sutuokė šeimos bičiulis kunigas Vitalijus Mockus.

Į vestuvių ceremoniją vykome limuzinu. Limuzinas buvo pilkas ir pažymėtas 44-uoju numeriu – Naujoji Vilnia-Žaliasis tiltas. Limuzine keleivių daug nesimatė, nes, kaip jau sakiau, buvo vakaras. Limuzine grojo armonika. Ta, kuri jungia dvi transporto priemonės dalis. Kontrolė nepagavo. Gal todėl, kad išlipome viena stotele anksčiau, o gal dėl to, kad bilietai buvo įskaičiuoti į aukšiau minėtą vestuvių biudžetą. Atleiskite, nebeprisimenu.

Kai kunigas mus jau sutuokė, tai pasakė tokią kalbą, kad beliko atsidaryti bažnytėlės duris ir eiti gyventi. Ir išėjome. Ai, tiesa, vestuvėse dar buvo svečių. Tiek, kad juos nemirktelėdami suskaičiuotumėte ant pusantros rankos pirštų. Įdomiausia tai, kad jie buvo artimiausi mūsų bičiuliai ir visai nepažįstami žmonės. Tie svečiai, kuriuos nemirktelėdami suskaičiuotumėte ant pusantros rankos pirštų, įsigudrino mums padovanoti... televizorių! Taip ir atsinešė jį į santuokos ceremoniją. O televizoriai tais laikais buvo kaip reikiant, kvadratiniai, kubo formos, jei jau visai tiksliai, ne tai kad dabar, visai sulysę ir ne ką storesni už pirštą.

Vilniaus širdyje alsavo gegužės 21-osios vakaras. Kaip per visų (ne)normalių žmonių vestuves, po santuokos ceremonijos truputį nulijo, o paskui į jaunavedžius išlindo dar pasižiūrėti ir saulė. Užupyje ji pamatė keistą grupelę žmonių, kuri šnekučiavosi, ant televizoriaus dėžės pasistačiusi vyno butelį. Saulei to užteko, ir ji, palikusi mus žydinčių kaštonų žiniai, nuėjo miegoti.

Namo mes irgi grįžome limuzinu. Tuo pačiu. Bet gal jau ir kiek kitokiu. Galbūt dėl to, kad jau buvome susituokę, o gal todėl, jog ant limuzino lentelės švytėjo užrašas „Žaliasis tiltas – Naujoji Vilnia“. Žmonių regėjosi dar mažiau, nes saulė jau visai miegojo, tačiau armonika limuzine tebegrojo. Atgal važiavome kur kas patogiau, nes kojas užsikėlėme ant televizoriaus dėžės. Televizorius pasitaikė kaip reikiant, ne tai kad dabar, nors, tiesą pasakius, ne ką didesnis už mikrobangų krosnelę.

Kai nepavyko normaliai sureguliuoti televizoriaus antenos, kad ekrane neskraidytų bujojančio pavasario žiedai, 12,7 kvadratinio metro bendrabučio tipo kambarėlyje prieš užmiegant Naujoji Vilnia į vaikiškas mūsų ausis kažką kuždėjo apie Naują gyvenimą.

Sveikinu Judita Marija Smith su Gimimo diena, su jubiliejumi ir su tuo, kad nuo šiol mes jau N-18! Ti amo. Nerijus.