Nėra nieko tikresnio

Nėra nieko tikresnio

Už beišsisklaidantį

Cigaretės dūmą,

Už tą akimirkos klaustuką,

Pakibusį ore,

Kurį netrukus

Išsiurbia skersvėjis…

Nėra nieko tikresnio

Už meldų ošimą

Pačioje birželio pradžioje,

Kai juos ima šukuoti

Mirtis,

O gal tik vėjas,

Palengva nubėgantis

Tavo odos plaukeliais.

Nėra nieko tikresnio

Už vaikystės akmenį,

Varlyte nušuoliuojantį

Bangų paviršiumi…

Ir paliekantį

Tik skrydžio iliuziją,

Raibuliuojančią

Pakrantės smėliu

Po vandeniu.

Nerijus Laurinavičius

2018-06-05