2018 m. kovo 2 d., penktadienis

Nemadingi praeivio užrašai (23). Gyvenimo virvės

Kovo 2 d.

Primavera! Sėdžiu „Tokvilos“ priimamajame. Laukiu, kol meistrai pakrapštys kaip ožką užsispyrusią neseniai įsigytą toli gražu nenaują „Toyotą“. Vis dega oranžinė apie variklio gedimą įspėjanti lemputė ir nors tu pilk ant jos vandenį – niekaip neužgęsta!
Užtat vos tik įsigyta „Toyota“ užgeso kitą dieną netoli Kauno, degalinėje, kai su vaikais vykome į Kelmę. Itin geranoriškas šiukšliavežio vairuotojas visaip stengėsi mums padėti. Net virvę nusipirkau, tuomet pririšome mūsų naują pirkinį prie šiukšliavežio galo, o itin geranoriškas vairuotojas ėmė mus, sulipusius į užsispyrusį automobilį, tampyti aplink degalinę. Žiema, be galo slidu, įsibėgėti vietos nėra. Maniau, kad pražilsiu per tas kelias minutes. Kriokėme kaip siaubo filme, o mūsų geradaris nė neketino sustoti. Kaip jam čia į galą neįsipylus?!..

Senutėlė Zafira atlaikė kelionę į Kroatiją ir atgal, o Toyota Avensis Verso užvertė kanopas vos nuriedėjusi iki Kauno. Kai pagaliau patrakęs mūsų pagalbininkas skėsčiodamas rankomis atrišo virvę nuo šiukšliavežio, iš karto nukulniavau į greta degalinės esančias dirbtuves ir iš jų iškrapščiau meistrą pajuodusiais nagais. Jis prijungęs prie akumuliatoriaus kažkokį aparatą galiausiai vėl įžiebė variklį ir viltį. Kaip vėliau paaiškėjo, sugedo kuro siurblio vožtuvai. Dar vėliau užsikišo EGR sistema. Daug buvo su gedimais susijusių istorijų, bet visos jos itin nuobodžios ir proziškos, tad gal palikime visa tai ramybėje.
Į serviso priimamąjį atbizeno... smėlio spalvos šuo. Visas gražus ir veislinis. Dabar guli greta šeimininko ant grindų ir spokso į žemuosius horizontus, į pro šalį prakaukšiančius aukštakulnius serviso priimamojo darbuotojų batelius. Ant šeimininko nugaros puikuojasi šios veislės (?) šuns atvaizdas. Gal koks kinologas?.. Tai jau šiek tiek poetiškiau, velniai rautų!
Man už nuguros – daug naujutėlaičių mašinyčių, automobiliukų. Visi jie blizga it kokybiškas nagų lakas. Kaip, berods, anglai sako, jei esi toks protingas, tai parodyk man savo pinigus! Geriau nerodysiu, nes dar į durnyną uždarys. Tačiau su durniais neretai yra kur kas smagiau bendrauti nei su normaliais žmonėmis. Na, gal su priedurniais. Apsaugok, Viešpatie, nuo normalių žmonių ir kaimynų!
Praeitą kartą, kai įsigijau lėktuvo bilietus į Paryžių, prasitariau apie jau beveik prieš kelis dešimtmečius šiame mieste patirtus nuotykius. Balandžio pradžioje į meilės ir poetų miestą su Judita įkišime nosis vos keletui dienų, o tąkart prasibasčiau po jį kone tris mėnesius. Gal apie viską papasakoti plačiau? Gal pamėginti lakoniškai? Jau ne vienam žmogui esu kažkada sekęs šią pasaką-nepasaką, bet trumpai nepavykdavo. Jei pradėdavau vakare, tai (ne)baigdavau paryčiais. Ar taip buvo iš tikrųjų ar ne? Daug kas laikui bėgant atrodo nebetikra, su mumis lyg ir nebesusiję. Turbūt buvo tada…

P.S. Ilgo pasakojimo pradžia jau kitoje dalyje.

N.L.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą