2013 m. liepos 3 d., trečiadienis

Jurgio Kunčino „Tūla“

Apie meilę rašyti yra pavojinga. Ir drąsu. Ne bet kaip rašyti. Ne kiekvieno rašytojo blauzdoms. Atleiskite, pirštams. Ne, ne pirštams, o širdžiai, sielai, kulnams... Fatališka iki kulnų, iki plaukų galiukų fatališka. Jurgiui Kunčinui šiuo atveju tikrai pavyko. Tai ne literatūros kūrinys. Tai elektros energijos iškrova. Žaibas, perkūnas, vidinis organų drebėjimas, suplėšantis širdį pančiojančius diržus. Cankst! Cankst! - - - Cankst…

O argi laisvė gali būti ne fatališka? Tuomet ji būtų ne laisvė, o kažkas kita. Aliuzija, parodija, tikimybių teorija, spektaklis, mimų šmėžavimai, skudurinių lėlių šokis, bet ne laisvė, po galais!

Šis kūrinys didžiajai daugumai tvarkingų gyventojų tikrai turėtų būti atgrasus, atstumiantis, pasišlykštėtinas. Jei taip nėra, man labai liūdna. Bet taip yra! Mes tai žinome. Neduokite kiaulėms brangakmenių! Škac iš čia! Dažniausiai mažai kas įsivaizduoja, kokie milžiniški gali būti vagabundų talentai. Sterilūs ir tvarkingi darbažmogiai neretai sąmoningai to nepastebi arba nenori pastebėti. Jie jaučiasi esą guliveriai. Liliputų šalyje. Platūs žingsniai, platūs mostai.

O iš tikrųjų – tvinksintis vienatvės ir pamestumo jausmas. Materialusis svoris dusina sielas. Pagalvėmis, akmenimis... Subtilusis žmogaus pradas pasispringčiodamas kūkčioja, bet ašaros neištrykšta aukščiau sparnus slegiančių girnapusių. Ne fontanai! Kas visa tai ištirpdys? Gali mėginti tiesmukai brautis pro akmenis, įsikalbėjęs sau Taurią misiją, bet greičiausiai pats suduši į šipulius, subyrėsi it porcelianinis drugelis, atsitrenkęs į mūrininko sieną. Ir viskas. Užsimuši, ir niekas nė nepastebės.

Tiesioginiai veiksmai čionai beprasmiški. Ech, ką mes suprantame apie laisvę... Net ir ant paties bedugnės krašto nesiliauja dilgčioti Meilės nervas. Jis nesunaikinamas. Ir ties praraja pateka Saulė. Fatališka vienatvė fatališkame laikinume. Begalinė pilnatvė nesibaigiančiame tąsiame nakties purve. Cit! Girdžiu jau atpuškuoja garlaivis „Taškentas“ iš jūsų paskutinės kelionės... Be jūsų. Meilė net ir iš pelenų geba surinkti širdį. Nagingoji mechanikė. Širdį, vis dar tebeplakančią kažkur giliai giliai grindyse, kažkur Užupyje... Ir vynas dar ilgai nesibaigs, ir Vilnius dar ilgai nesibaigs, ir Užupis dar ilgai nesibaigs, ir „Tūla“... Viskas. Ne, ne viskas.

Vienok tikrai talentinga, Jurgi, ilsėkis ramybėje!

Nerijus Laurinavičius 2013 06 25.

4 komentarai:

  1. Viena vokiete, Kuncino 'Tulos' gerbeja, nuvyko, regis, i Rasu kapines lapkricio pirmaja. Spek, ka ji istrauke is savo kuprines ir padejo ant Kuncino kapo? Siksnosparni. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tai kad tai vokietei matyt protelis susipainiojo – a.a. J. Kunčinas palaidotas Antakalnio kapinėse, Rašytojų kalnelyje, greta Ričardo Gavelio :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Nemanau, kad vokietei susipainiojo. :) Man gal labiau. :D As, matyt, neatsimenu, kur Kuncinas palaidotas. Ir kaip taip, gerbiama plunksna, jus ant Kuncino gerbejos negraziai sakote? :) Ji turbut is visu gerbeju yra pati normaliausia. :)

    AtsakytiPanaikinti