Aš nesu gražuolis. Bet ir ne baidyklė, po šimts kaljanų! Galbūt kažkiek panašus į vandenį
– šiek tiek sąlyginai apčiuopiamas, tyliai ištekantis pro suskeldėjusius
pirštus, be skonio, atspindintis jūsų idiliškus kraštovaizdžius, paežerių
medžius ir valtis, svajingą gretimų vienkiemių buitį ir (ne)būtį. Bet ne! Aš –
tik paprasčiausias nematomas žmogus, kartais per daug sau leidžiantis, per daug
geros nuomonės apie save, per daug atpalaiduojantis pasiutusios vaizduotės
šunis…
Bet ar vanduo
pats savaime gali būti gražus? O bjaurus? Turbūt viskas priklauso nuo to, kur
mes jį supilsime: į tarp miškų plytinčias laukų platybes, į akmeninių uolų
užkaborius, į raudonuojančias Marso kišenes (įdomus eksperimentas!), į
įmantriausių (paprastų) formų spalvotus (bespalvius) butelius, kolbas,
mėgintuvėlius… Nemažiau svarbu ir tai, kuos mes jį, vandenį, apšviesime –
mėnuliu, saule, prožektoriais ar žibaline lempa, o galbūt bičių vaško žvakute… Dailininkai
taip pat nepašykštėtų patarimų, nes piešti galima ne tik ant popierių, drobių,
stiklų, medžių, tačiau ir ant vandens. Vanduo – ne vanduo, vanduo – ne vanduo… Beveik
kaip skaičiuotė, lemianti būtį arba nebūtį.
Tačiau visai ne
apie vandenį šįkart norėjau pakalbėti, papilstyti… Nežinau, kas čia dabar
užliejo mano prakiurusią savivoką. Kažkur giliai širdyje milžiniškais burbulais
kunkuliuoja, alsuoja Pirmapradis vandenynas, kadais išsiliejęs į tokią gausybę
skausmo ir grožio formų-indų!
Ar kada nors
pastebėjote, kokie įsitempę būna žydintys kaštonai, išsprogusios alyvos, dailūs
žmonių kūnai? Kas juos šitaip įtempia lyg nuolat iššauti pasirengusius lankus? Galbūt
obsesinė visus syvus stingdanti laikinumo nuojauta? Arba mirtis… Ji irgi
neprasta šaulė, taip įtempianti šilkiniame voratinklyje sukaustytą auką, jog,
regis, net negali patikėti, kad visa tai ilgam, kad visa tai rimta ir
neatšaukiama. Gal Tu, kaštonine požemių tetule, tik išmoningai juokauji? Na gi,
mirtie, paleisk savo šaldytas plaštakes atgal į Gyvenimo pievą ir mes visi
smagiai pasijuoksime! Ech, uch ir dar kartą ech… Neperkalbamoji.
Neperkalbamoji. Neperkalbamoji.
Kur be proto
nusmailintas strėles nublokš ir įsmeigs toji nesiliaujanti skaudulingoji grožio
įtampa? Ji paslaptingesnė net ir už elektrą. Vanduo – ne vanduo, vanduo – ne
vanduo… Nematė! Šią naktį aš miegosiu žydinčių kaštonų ir alyvų
tarpupirščiuose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą