2013 m. gegužės 21 d., antradienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (24). Grožio įtampa.


Aš nesu gražuolis. Bet ir ne baidyklė, po šimts kaljanų! Galbūt kažkiek panašus į vandenį – šiek tiek sąlyginai apčiuopiamas, tyliai ištekantis pro suskeldėjusius pirštus, be skonio, atspindintis jūsų idiliškus kraštovaizdžius, paežerių medžius ir valtis, svajingą gretimų vienkiemių buitį ir (ne)būtį. Bet ne! Aš – tik paprasčiausias nematomas žmogus, kartais per daug sau leidžiantis, per daug geros nuomonės apie save, per daug atpalaiduojantis pasiutusios vaizduotės šunis…
Bet ar vanduo pats savaime gali būti gražus? O bjaurus? Turbūt viskas priklauso nuo to, kur mes jį supilsime: į tarp miškų plytinčias laukų platybes, į akmeninių uolų užkaborius, į raudonuojančias Marso kišenes (įdomus eksperimentas!), į įmantriausių (paprastų) formų spalvotus (bespalvius) butelius, kolbas, mėgintuvėlius… Nemažiau svarbu ir tai, kuos mes jį, vandenį, apšviesime – mėnuliu, saule, prožektoriais ar žibaline lempa, o galbūt bičių vaško žvakute… Dailininkai taip pat nepašykštėtų patarimų, nes piešti galima ne tik ant popierių, drobių, stiklų, medžių, tačiau ir ant vandens. Vanduo – ne vanduo, vanduo – ne vanduo… Beveik kaip skaičiuotė, lemianti būtį arba nebūtį.
Tačiau visai ne apie vandenį šįkart norėjau pakalbėti, papilstyti… Nežinau, kas čia dabar užliejo mano prakiurusią savivoką. Kažkur giliai širdyje milžiniškais burbulais kunkuliuoja, alsuoja Pirmapradis vandenynas, kadais išsiliejęs į tokią gausybę skausmo ir grožio formų-indų!
Ar kada nors pastebėjote, kokie įsitempę būna žydintys kaštonai, išsprogusios alyvos, dailūs žmonių kūnai? Kas juos šitaip įtempia lyg nuolat iššauti pasirengusius lankus? Galbūt obsesinė visus syvus stingdanti laikinumo nuojauta? Arba mirtis… Ji irgi neprasta šaulė, taip įtempianti šilkiniame voratinklyje sukaustytą auką, jog, regis, net negali patikėti, kad visa tai ilgam, kad visa tai rimta ir neatšaukiama. Gal Tu, kaštonine požemių tetule, tik išmoningai juokauji? Na gi, mirtie, paleisk savo šaldytas plaštakes atgal į Gyvenimo pievą ir mes visi smagiai pasijuoksime! Ech, uch ir dar kartą ech… Neperkalbamoji. Neperkalbamoji. Neperkalbamoji.
Kur be proto nusmailintas strėles nublokš ir įsmeigs toji nesiliaujanti skaudulingoji grožio įtampa? Ji paslaptingesnė net ir už elektrą. Vanduo – ne vanduo, vanduo – ne vanduo… Nematė! Šią naktį aš miegosiu žydinčių kaštonų ir alyvų tarpupirščiuose.

Nerijus Laurinavičius, 2013 05 20.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą