2013 m. gegužės 13 d., pirmadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (23). Hospitalizavimas.


 

Aš esu nematomas ir man yra gerai. Visiškai nenoriu, kad būtų kitaip. O Jūs? Mano laikinoji atmintis panaši į tuoj tuoj pražydėsiančią pienę – čia ji ryški kaip pati saulė, čia jau, žiūrėk, pakilo sniego baltumo pūkeliais ir lengvu ekonominės klasės vėjeliu nuskrido už miško. Turiu dar ir tą kitą, nelaikinąją atmintį. Ji – tartum žvejybinis švinas, be kurio visa Gyvenimo žūklė tebūtų paprasčiausias šnipštas. Pššššššššš...  Kas nėra pažinęs tikrojo dumblo skonio, tas greičiausiai neišmano ir egzistencijos prieskonių subtilybių.
Vieną šviesų gegužės rytą (buvo tai labai labai seniai), kai iš už miško kartu su vietoje nenustygstančiais lėktuvais bei paukščiais (jie vieni į kitus itin panašūs) ėmė kilti ir saulė, kai ilgesingai pragydo pirmieji priemiesčio gaidžiai, turbūt nieko nenutuokiantys apie į mobiliuosius telefonus integruotus žadintuvus, o sunkūs žemės gėrybių kupini traukinių vagonai savo bildesiu užgožė atsigaunančios širdies dūžius, tuomet aš supratau, kad... visiškai nebenoriu siekti jokios karjeros. Nei vienokios, nei kitokios. Jokios.
Visuomenės sargai iš karto pasiūlė mane hospitalizuoti. „Ne mano reikalas...“, – slapta pamaniau tą akimirką ir troškau vien švelniai nepastebimai ištirpti tūkstantojoje sekundės dalyje. Tačiau budrieji sergėtojai lyg tyčia yra apdovanoti tobula uosle ir klausa – jie kaipmat atrėžė: „Bet juk negalima pamiršti, jog mums itin svarbi statistika ir piliečių gerovė!“ Nepamirškite, mielieji, nepamirškite...
Paskui, po ilgų ir alinančių ieškojimų, palaipsniui ėmiau suvokti dar vieną svarbų dalyką – bet kokia žmonių sukurta ideologija, nesvarbu, kaip ją beįpakuotumėte ir kaip beapraišiotumėte blizgančiais sintetiniais kaspinais, viso labo tebus tikras asmenybės kalėjimas. Ideologija, kuri dažniausiai negali pakęsti kitos ideologijos (tik kartais subtiliai tai nutyli), žmogui pasiūlo dėžę, jos dangtį, vinių ir plaktuką. Tuomet „apdovanotasis“ per daug nemąstydamas (už jį jau tiesiog seniai pamąstyta) įlipa į tą dėžę ir mandagiai paprašo „ideologų“ ją užkalti, kad ideologijos šalininkas galėtų visą likusį laiką kvėpuoti užkaltos dėžės oru. Kai tai ėmiau kiek aiškiau suprasti, jie, budrūs visuomenės sargai, ir vėl pasiūlė... mane hospitalizuoti. „Laisvė yra pavojinga žmogui!“ – grūmojo man pirštu ir vieni, ir kiti ideologai, o aš tą akimirką tetroškau nepastebimai ištirpti šimtatūkstantinėje sekundės dalyje. Ir kas man padovanojo užkietėjusio nuotraukų ryškintojo kantrybę?!
- - -

Kai jie visi lyg susitarę įnirtingai beldėsi į mano palatos duris, valdiškuose delnuose laikydami į kasos aparato juostas įspausdintas instrukcijas bei nurodymus, tuo tarpu buvau jau toli toli... Ant medinės valties dugno spurdėjo gimtųjų gelmių paslaptimis dvelkiančios žuvys, o aš jaučiausi esąs be galo laimingas.

Nerijus Laurinavičius, 2013 05 13.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą