Aš esu nematomas ir man yra gerai. Visiškai
nenoriu, kad būtų kitaip. O Jūs? Mano laikinoji atmintis panaši į tuoj tuoj
pražydėsiančią pienę – čia ji ryški kaip pati saulė, čia jau, žiūrėk, pakilo
sniego baltumo pūkeliais ir lengvu ekonominės klasės vėjeliu nuskrido už miško.
Turiu dar ir tą kitą, nelaikinąją atmintį. Ji – tartum žvejybinis švinas, be
kurio visa Gyvenimo žūklė tebūtų paprasčiausias šnipštas. Pššššššššš... Kas nėra pažinęs tikrojo dumblo skonio, tas greičiausiai
neišmano ir egzistencijos prieskonių subtilybių.
Vieną šviesų gegužės rytą (buvo tai labai
labai seniai), kai iš už miško kartu su vietoje nenustygstančiais lėktuvais bei
paukščiais (jie vieni į kitus itin panašūs) ėmė kilti ir saulė, kai ilgesingai
pragydo pirmieji priemiesčio gaidžiai, turbūt nieko nenutuokiantys apie į
mobiliuosius telefonus integruotus žadintuvus, o sunkūs žemės gėrybių kupini
traukinių vagonai savo bildesiu užgožė atsigaunančios širdies dūžius, tuomet aš
supratau, kad... visiškai nebenoriu siekti jokios karjeros. Nei vienokios, nei
kitokios. Jokios.
Visuomenės sargai iš karto pasiūlė mane
hospitalizuoti. „Ne mano reikalas...“, – slapta pamaniau tą akimirką ir troškau
vien švelniai nepastebimai ištirpti tūkstantojoje sekundės dalyje. Tačiau
budrieji sergėtojai lyg tyčia yra apdovanoti tobula uosle ir klausa – jie
kaipmat atrėžė: „Bet juk negalima pamiršti, jog mums itin svarbi statistika ir
piliečių gerovė!“ Nepamirškite, mielieji, nepamirškite...
Paskui, po ilgų ir alinančių ieškojimų,
palaipsniui ėmiau suvokti dar vieną svarbų dalyką – bet kokia žmonių sukurta
ideologija, nesvarbu, kaip ją beįpakuotumėte ir kaip beapraišiotumėte
blizgančiais sintetiniais kaspinais, viso labo tebus tikras asmenybės
kalėjimas. Ideologija, kuri dažniausiai negali pakęsti kitos ideologijos (tik
kartais subtiliai tai nutyli), žmogui pasiūlo dėžę, jos dangtį, vinių ir
plaktuką. Tuomet „apdovanotasis“ per daug nemąstydamas (už jį jau tiesiog
seniai pamąstyta) įlipa į tą dėžę ir mandagiai paprašo „ideologų“ ją užkalti,
kad ideologijos šalininkas galėtų visą likusį laiką kvėpuoti užkaltos dėžės
oru. Kai tai ėmiau kiek aiškiau suprasti, jie, budrūs visuomenės sargai, ir vėl
pasiūlė... mane hospitalizuoti. „Laisvė yra pavojinga žmogui!“ – grūmojo man
pirštu ir vieni, ir kiti ideologai, o aš tą akimirką tetroškau nepastebimai
ištirpti šimtatūkstantinėje sekundės dalyje. Ir kas man padovanojo užkietėjusio
nuotraukų ryškintojo kantrybę?!
- - -
Kai jie visi lyg susitarę įnirtingai
beldėsi į mano palatos duris, valdiškuose delnuose laikydami į kasos aparato
juostas įspausdintas instrukcijas bei nurodymus, tuo tarpu buvau jau toli
toli... Ant medinės valties dugno spurdėjo gimtųjų gelmių paslaptimis
dvelkiančios žuvys, o aš jaučiausi esąs be galo laimingas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą