Visada bijodavau ir iki šiol tebebijau
žmonių... su ūsais. Geriau pasakysiu kitaip – dažniausiai aš apskritai
privengdavau dvikojų padarų minios, visokiausių jų sueigų, alkovakarėlių,
zefyrinių damų su zefyriniais pudeliais ir frakuotų vyrų-povų balta švytinčia
oda, seniai pamiršusia, kaip atrodo Saulė. Bet labiausiai visgi bijodavau
žmonių su ūsais. Niekada nežinai, ko gali iš jų tikėtis. Tos „miškais“
apžėlusios lūpos – ne šiaip sau! „Yra miškas, bus ir vilkas...“ – sufleruodavo man
liguista pageltusi sąmonė. Nesąmonė?..
Vieną kartą, pamenu, gerokai įmitęs
policininkas (kukulis) atėmė iš mūsų... visus laikraščius. Jo tankūs galuose
užsirietę ūsai buvo tokie ryškiai rudi, kad net beveik raudoni. Bjaurybė!
O kaip jam dvokė iš burnos! Tiek
to, bala nematė – kas buvo, tas pražuvo. Tiesa, visą šusnį spaudos leidinių
raudonūsis mums paskui atidavė – teisingumas kartais ištinka net ir stoties
vaikus. Laikraščius akimirksniu sėkmingai pardavėme, bet tie raudoni ūsai
šiurkščiai įsirėžė į vaikišką vaizduotę ir ilgai dar, oj ilgai savo netašytais
stagarais badė ir taip jau nešvelnų gyvenimą…
Vėliau
visada šį plėšiką-policininką patyliukais vadindavome mustažu ir dėl to jautėme geroką pasitenkinimą. Mustažas, žinoma, nieko neįtarė. Jis ir
negalėjo įtarti – jam tiesiog trūko ženklios smegenų dalies. Dėl to
greičiausiai nemokėjo net skaityti ir buvo toks nevalyvas, kad prasagstytu
klynu dažnai gąsdindavo ne tik abejingas nieko nebejaučiančias senutes, bet net
ir apsilaupiusias stoties „plaštakes“. Bet užtat kokie buvo jo ūsai!
Manęs
niekada nebuvo sučiupę viešojo transporto kontrolieriai… Ne, visgi meluoju.
Reikėtų sakyti taip: manęs niekada nebuvo sučiupęs viešojo transporto
kontrolierius, kurio chamiško snukelio nebūtų puošę vienokie ar kitokie… ūsai. Ūūūūūūūūūū…
Supraskite mane teisingai – įkliūti teko gal net ir ne vieną dešimtį kartų, bet
nė sykio neteko matyti raudonųjų autobusiukų „piranijų“ veidų – dailių, skustų,
šviesių ir spindinčių. Ūsuotos, regis, buvo net ir kontrolierės. Atleiskite,
esu kaltas. Kažkada buvau dar kaltesnis. Pažadu pasitaisyti. Žinoma, jau geriau
kuo greičiau smokėsiu trigubą baudą – tik neverskite manęs žiūrėti į tuos
tankius ir šiurpius ūsus!
Prakeikimas!
Net ir į mane iš viršaus spoksantis morgo darbuotojas (teismo medicinos
ekspertas), ir tas, šunsnukis…
neturėjo laiko apsiskusti…
- -
-
Taip
vienos puikiai žinomos Vasaros gatvės įstaigos priimamajame kalbėjo ūsuotas
keistuolis, į kurį rūsčiai žvelgė „Belyj Aist“ konjaku lengvai trenkiantis psichiatras,
kurio viršutinė lūpa, atleiskite, taip pat puikavosi baltut baltutėliu (it
grietinė) „mišku“. Ūsai.
- -
-
Vaje,
vaje… Ko tik netenka iškęsti vienur ar kitur netyčia įkliuvusiam nematomam
žmogui!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą