Aš jį nešuosi ant rankų... Baltą kaip
rankšluostį, prisisiurbusį pavasario saulės ir vėjo. Ir nors mes krantine
judame priešais upės tėkmę, jaučiu, kad tėvas jau teka pasroviui... Ne dėl to,
jog jis būtų buvęs silpnas ar negebantis pasipriešinti abejingumo ir ištižimo
srovei. Anaiptol! Tėvas šiandien išteka... į jūrą, į Nebūties (?) vandenis… Ne,
ne… Ne! Į Būties Vandenyną. Taip kur kas teisingiau.
Mano rankoms tampa vis lengviau ir
lengviau, tėvas vis mažėja ir mažėja, traukiasi... Atrodo tartum neščiau
kerpamo avino vilną, kurią tuoj pat gali išplėšti plėšikų brolis vėjas. Ir vėl
NE! Ne, pasakiau! Nei upės srovė, nei vėjas to padaryti nebepajėgūs, nes tėvo
nebėra – jis iš mano rankų palaipsniui „persikraustė“ į širdį, kuri tapo dar
didesnė ir sunkesnė nei iki šiol. Ir tuo pačiu lengva, kažin kaip beprotiškai
lengva krūtinėje, kad jį kur!
Priėjęs didžiulį tiltą, palenkiu galvą,
kad netyčia kakta nesuskaldyčiau betoninių konstrukcijų. Visada buvau
kietakaktis. Koks aš aukštas ir didelis! Ir kodėl? Juk tiek daug netekau, netenku ir dar neteksiu... Susikūprinu,
susilenkiu, šliaužiu širdį prispaudęs prie žemės, lygus su krantan išplautomis
kriauklėmis, akmenėliais ir grumstais. Rankos jau tikrai lengvos, o širdis
nepakeliama, turtinga. Tai ir yra gyvenimo grožis bei skausmas. Spokso į mane
pūstažandis bebras, net žandai nustoja akimirką kilnotis. Žiūri tiesiai į akis,
bjaurybė, persprogusi šlapia ir ūsuota žiurkė...
- Na ką, bebre, ko spoksai, vandeningasai?! Ar turėjai kada nors tėvą? Ech, graužike,
tu graužike, kokios ten dar tavo užtvankos... Vis vien, vėliau ar anksčiau visi
sugrįšime į Didįjį Vandenyną, o dabar palei upę ant virvių ramiai sau siūbuoja,
siūbuoja, siūbuoja pavasario vėjo ir saulės prisigėrę baltut baltutėliai
rankšluosčiai, virš kurių tyliai prasklendžia gandrai.
Nerijus
Laurinavičius,
2013
04 08.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą