Žinau, žinau, brangusis, neišsisuksi! Ir tu kadaise stabdydavai pakeleivingas
mašinas... Tau puikiai pažįstamos garuojančių pakelių paslaptys, kiaurai širdį
veriančios žydinčių rapsų dulkės, flegmatiški tešmenuotų žalmargių žvilgsniai
beveik iš anapusybės, plačiai išsižergę elektros stulpai – naktinio virpulio
paštininkai, į trobeles nepastebimai atnešantys dalelę Tosios Ugnies, kuri
gerokai sutemus prilygsta artimiausios žvaigždės spindesiui ir kuri taip
traukia nusiplūkusio praeivio, klajoklio akį... Jūs, elektros stulpai, tarsi
broliai, sujungti visiems regimais nesunaikinamos bendrystės laidais, tarsi ryškios
„A“ raidės (jei akių neapdumia rūkas) besimokantiems skaityti kaprizingus
beribių laukų raštus.
Tose pakelėse buvo visko: ir šiukšlių, ir
žemuogių, ir vilčių, ir nevilties, ir suplyšusių batų, ir sulopytų praeities
bei ateities vaizdinių... Neišsisuksi! Nes ir man, dabar jau seniai nematomam žmogui, visa tai kuo puikiausiai
pažįstama.
Pamenu, tuomet dar buvau visai ne tavo
sapnas, o tikrų tikriausias kūnas, pačiupinėjamas ir regimas, tampriai suaugęs
su laukinėmis svajonėmis užsikrėtusia siela. Tą sielą labai dažnai traukdavo
prie jūros, o paskui ir vėl atgal į miestą... Gyvenau tartum tarp dviejų
magnetų. Nebuvau nei metalinis, nei geležinės valios, tačiau išvien judėdavau
autostradomis, keliais bei šunkeliais. Visa tai man, nemeluosiu, labai
patikdavo.
Tą eilinį ir visai neeilinį gyvenimo
vakarą su amžinąja širdies drauge įstrigome kažkur visai šalia Klaipėdos, šalia
Jakų žiedo. Tiesiogine prasme įstrigome. Menki juokai Jakų žiede. Tomis
akimirkomis atrodė, jog kažin kokie į klijus panašūs kerai prilipo prie mūsų
pėdų – taip nenorėjo paleisti jūra... Nestojo nė vienas automobilis. Nei
didelis, nei mažas, nei vidutinis. Joks. Nuvargo į kelią ištiestos rankos,
nutrintos kojos, o vis labiau tirštėjantis vakaras pagaliau ir visai pasiglemžė
paskutiniuosius dienos likučius.
Dar prieš sutemstant, prie mūsų
prisiglaudė nežinia iš kur išniręs gal devynerių, o gal dešimties metų vaikis,
kuris taip pat vis dar turėjo vilties iki užklumpant nakčiai pasiekti savąjį
tikslą – Kauną. Jis atrodė pakankamai varganai ir buvo gerokai išalkęs. Nebepamenu,
ką pasakojo veikęs pajūrio didmiestyje ir kokiu tikslu traukė laikinosios
sostinės link, tačiau, jei neapgauna atmintis, šiek tiek pasistiprinęs mūsų
maisto likučiais ir palaimingai užsirūkęs šiaip ne taip iškaulintą cigaretę,
sakėsi esąs našlaitis, švelniai tariant, žmogus, kurio šį gan šiltą
besibaigiančios vasaros vakarą tikrai niekas nuoširdžiai nepasigenda. Nei didmiestyje, nei
mažmiestyje, nei dar kur nors. Jau nevisai vaikiškos akys abejingai žvelgė į
pro šalį švilpiančias mašinas, apkarstytas dviračiais, ryšuliais, miegmaišiais,
palapinėmis, vandens motociklais ir kitokiais gyvenimo privalumais-niekalais.
Už nepasiekiamų langų apsnūdusios kiurksojo iš įsimintinų arba nelabai
įsimintinų atostogų grįžtančios šeimos. Priešinga gi autostrados dalimi
automobiliai praūždavo kur kas rečiau, bet vis vien pasitaikydavo vienas kitas
gerokai susivėlinęs poilsiautojas, kurio atostogų saldumas dar tik vos vos
kuteno prieširdžius ir tikrai viskas atrodė priešakyje. Grįžtantieji tuo tarpu
į miestus vežėsi kol kas neišsisklaidžiusią jūros gaivą, kiekvienas paskendęs
savo mintyse, kiekvienas sukritęs į savo teisėtą patogumą. Toli gražu ne
kiekvienas, apsvaigintas pusiau sapno būsenos, vis labiau temstant, galėjo
įžiūrėti pakelių objektus, kartkartėmis sušmėžuojančius žmones, karves,
meistriškai susuktus šieno ritinius ar dar ką nors, o ilgainiui tai tapo ir
visai nebeįmanoma.
Nors tvyrojo, kaip minėjau, pakankamai
šiltas rugpjūčio vakaras, bet vis labiau žiogų pjudoma naktis palaipsniui šį
faktą ėmė neigti. Vienmarškinis vaikis, šalia autostrados dunksančioje autobusų
stotelėje kartu su mumis prisiglaudęs laukti ryto, ėmė tirtėti lyg staiga
ištiktas ūmaus žemės drebėjimo. Spėriai artėjant vidurnakčiui, kažkoks
grėsmingas automobilis sucypė stabdžiais ir sustojo apie trisdešimt metrų už
autobusų stotelės. Trikdydamas naktį nieko gero nežadančia atbuline eiga,
mikliai priartėjo prie mūsų, tamsoje pulsuojančios trijulės. Greičiausiai tai
buvo kokie nors banditukai, kuriems
būdelės glūdumoje susivaideno šešėlių teatro judesiai, o gal potencialus
grobis... Netrukus grėsmingas automobilis šovė atgal į naktį, o mes nusprendėme
išmėginti laimę – pasiieškoti nakvynės gretimoje gyvenvietėje.
Peršokę visus po kojomis pasitaikiusius
atitvarus ir paėjėję kelis šimtus metrų priekin, išvydome keletą namų, kurių
languose vis dar pleškėjo šviesos. Trumpai tariant, mūsų sumanymui nebuvo lemta
išsipildyti. Vienas balsas, sklidęs iš nepasiekiamų buities gilumų-užkulisių,
skelbė, jog daržinėje yra šieno, ant kurio galėtume pernakvoti, tačiau... nėra
kopėčių. Kitame kieme sužinojome, kad yra kopėčios, bet nėra šieno. Kam mums tuomet
tos kopėčios?! Negi į medį ar į dangų lipsi?.. (Kaimynai pasirodė
esantys nelabai gerai sutariantys, nes mūsų pasiūlytas logiškas situacijos
sprendimas jiems kažkodėl netiko).
Patyrę
beribį lietuvišką svetingumą, galiausiai nusprendėme grįžti atgal į „savo
būdelę“-autobusų stotelę ir tenai laukti… Ne, ne autobuso, o patekančios
saulės. Ir sulaukėme. Tikrai. Tik naktis pasirodė buvusi be galo ilga lyg kas į
skvernus jai nepastebimai būtų įsiuvęs kelioliką papildomų valandų. Tai šiek
tiek pagulinėdami ant kietų siaurų suoliukų, tai pasivaikščiodami iki
degalinės, kuri buvo maždaug už kilometro… Sulaukėme… Beje, degalinės naktį
visada esti apgaubtos nepaaiškinamos paslapties. Tai tarsi nedideli spindintys
uostai milžiniškoje tylos ir tamsos viešpatijoje.
Degalinė-degti-šviesti-traukti… Mes kažkuo panašūs į uodus. Nedideli, daug
zyziame ir mūsų laikas trumpas. Negailestingai trumpas. Ir autostrados trumpos,
jei lyginsime su atstumu iki artimiausios žvaigždės. Tik kai kurios naktys
kartais būna ilgos, kad spėtume apmąstyti savo trumpumą. Savo trumpas kojas,
ilgus šešėlius, pažemiui nusidriekusius horizonto link…
Žžžžžžžžžžž-ššššššššššššššššššš, Žžžžžžžžžžž-ššššššššššššššššššš… – kartais
prašniokščia nakties smalą pjaunantys automobiliai-naktiniai snaiperiai. Tas jų
šniokštimas po gero gilaus atodūsio nečionykščiškai ataidi gitaros ertmėje,
kurioje miega vis dar nepažadintas tobulų garsų pasaulis. Ir aš, pasikišęs po
galvą savają gitarą, taip giliai įmigau prieš pat rytą, jog…
…Kai
praplėšiau akis, palaipsniui ėmiau įžiūrėti burzgiančio duonvežio kontūrus. Vairuotojas,
kurio veide spinduliavo guvios akys, draugišku rankos mostu leido suprasti, kad
šoktume vidun, į jo kabiną. Visi trys tučtuojau liuoktelėjome į nurodytas
vietas ir, užnugaryje pagaliau palikdami Vakarus, smagiai pajudėjome tekančios
saulės link. Niekada nepamiršiu, kaip tą rytą kvepėjo duona. Tasai dieviškas
aromatas nesulaikomai skverbėsi į pačius giliausius esybės klodus ir svaigino
kaip puikiausias prancūziškas vynas. Atrodė, jog ši palaima tvyrojo ne tik
mašinos viduje, bet ir visur aplinkui – horizonto miškuose, keliuose bei
pakelėse, rūke, žėrinčiame asfalte ir vandeningose karvių akyse… Subtilus
neišsimiegojimas kaustė judesius, kurių dabar visai ir nereikėjo. Vairuotojas
visą laiką šypsojosi ir supratingai tylėjo, paskui iš termoso dangtelio
gurkštelėjo praaušusios kavos ir nugrimzdęs į tik jam žinomus apmąstymus varė
duonvežį pirmyn, pirmyn, pirmyn… Jis iš Klaipėdos vežė duoną į Kauną. Tenai
nuvežė ir „mūsų“ vaikį, kuris nė nepastebėjo, kaip mes kažkur prie Kryžkalnio
iššokome iš kabinos, nes buvo nugrimzdęs į savo ramų-neramų
vaikišką-nebevaikišką sapną, kutenamą motiniško duonos aromato. Kur jis dabar
po šitiekos metų? Kas ten žino, kas ten besupaisys… Gal užsienyje, o gal
kalėjime, gal danguje, o gal vairuoja duonvežį ir gurkšnoja praaušusią kavą bei
duoda jos sriūbtelėti šalia įsitaisiusiems naktiniams pasiklydėliams, kuriems
nebuvo lemta laiku gauti kopėčių į šieno prigrūstą daržinę…
O
mes Kryžkalnyje pasukome į dešinę ir nupėdinome savo keliu… Beje, tą niekuo
neypatingą ir tuo pačiu ypatingą rytą man pasisekė surasti patį geriausią
radinį, kuris tuo metu galėjo atgaivinti pavargusį kūną ir šiek tiek suglumusią
dvasią. Pakelės griovyje, tarp aptriušusių žolių aptikau… aprasojusį pilnut
pilnutėlį (neatidarytą) šaltut
šaltutėlio alaus butelį! Skysta duona, kad kelias nedulkėtų. Į horizontą
plaukė mūsų nugaros ir ant pečių patogiai įsitaisiusi gitara, savo
nenuspėjamose gelmėse ataidinti dieninį autostradų, kelių ir šunkelių
riaumojimą…
Nerijus Laurinavičius, 2013
01 19.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą