Pirosmanis

„Pirosmanis“ – 1969 metais sukurtas gruzinų režisieriaus Georgijaus Šengelajos filmas, kuriame ramiai ir tapybiškai vaizduojamas dramatiškas Gruzijos savamokslio dailininko-primityvisto Niko Pirosmanašvilio gyvenimas. Pagrindinį vaidmenį, beje, atlieka ne profesionalus aktorius, o dailininkas Avtandilas Varazis. Kartais atrodo, jog pats filmas yra tartum paveikslas – gan statiškas minimalizmu dvelkiantis fonas, o jame iš vienos vietos į kitą juda (ne taip jau dažnai) niekur neskubantys personažai.

Pirosmanio svajonė paprasta (kaip ir jis pats) – pačioje aukščiausioje miesto vietoje kada nors pasistatyti medinį namą, su draugais iš didžiulio virdulio gerti arbatą (greičiausiai ir nuostabų gruzinišką vyną!) bei stebėti, stebėti, stebėti, kaip žemai po kojomis juda kasdienis savimi susirūpinęs pasaulis, natūraliomis savo spalvomis bei pojūčiais atgulantis į akimirkos įkvėpimo pagimdytus paveikslus.

Ne visiems šiame pasaulyje lemta tapti prekijais, kuriems vien nuo minties apie sėkmingą sandorį nevalingai ima tįsti seilės ir rasoti barzda (jei tokia yra). Juolab Pirosmanašviliui tokia perspektyva, nepaisant akimirką sužibusios vilties ramiai įsitaisyti miesto viršūnėje, ilgainiui ėmė atrodyti tarsi visiška būties aklavietė. Todėl iš kartu su bendru įsteigtos pieno produktų krautuvėlės paprastas miesto smuklių dailininkas, apsėstas impulso, veržiasi paskui šieną gabenančius žmones, idant atiduotų uždirbtus grašius už glėbį sausos žolės, kvepiančios kalningais Gruzijos horizontais. Siaura egocentriška prekijų pasaulėžiūra Pirosmanio netenkina, todėl jis ir pralieja pro šalį pieną, pagautas gyvybingo polėkio veltui išlieja „vertę“, galėjusią bent šiek tiek pastorinti riebalinį žmogaus apsaugos sluoksnį, todėl jis galiausiai ir išdalina krautuvėlės produktus varguoliams... Tokie žmonės negali būti prekijai, nes prekijų negali pagauti kūrybingi išlaisvinantieji impulsai, o jei taip nutiktų – jie taptų nebe jie.

Normalus žmogus, gavęs normalų darbo pasiūlymą, normalią tarnybos vietą, normalią tarnavimo darbotvarkę, turbūt normaliai apsidžiaugtų, normaliai sau gyventų ir niekam nekvaršintų galvos, kaip pelė po šluota, o paskui (tai jau tikrai!) normaliai sau numirtų. Laimei, visais laikais buvo, yra ir bus ir nenormalių žmonių, kurie visiškai nedega entuziazmu ant kaklo užsikabinti normalumo girnapusę. Jie dega kitaip ir dar sugeba uždegti kitus. Aišku, tai be galo pavojinga, nes degtukas visuomet sudega anksčiau, nei didžiulis laužas. Bet kas gali žinoti, kokia kartais neaprėpiama būna akimirksniu plevėsuojanti degtuko laimė? Tiesa, niekas dar pernelyg nesidžiaugė alinančia ir smukdančia skurdo našta. Nebent švenčiausiųjų švenčiausieji, savanoriškai vykdę visai kitą egzistencijos planą, Dangaus palaima sugebėję amžiams iškilti virš viso to. Kai širdis būna didelė, jai nereikia didelių apartamentų – užtenka kelių kvadratinių metrų pačioje neregimiausioje namo dalyje, šviežio vandens kibiro, šiek tiek duonos ir kelių paprastų švelniai paglostančių žodžių. Kai širdis būna didelė, visai net nebūtina kopti į aukštus kalnus, jei nori iš šalies išvysti save patį ir tave supančiuosius.  

Pirosmanio talentas buvo paprastas, bet ryškus ir jį paslėpti (net skurde) buvo sunku. Dailininkų draugijos nariai jautė tą ryškumą, tą atvaizduotos idiliškos kasdienybės spindesį, bet niekaip nesugebėjo suvokti, nesugebėjo identifikuoti, nesugebėjo į savo vertybių skalę įtraukti nekonceptualią, netašytą, neišmokslintą apšnerkštų duchmanų dailininko kūrybą. Neveltui Pirosmanašvilis labai dažnai jautėsi įstrigęs Gyvenimo gerklėje – nei nurytas, nei išspjautas. Bet taip esti visais laikais, visose panašiose menininkų draugijose – nuo perdėto intelektualizmo springstantys kūrėjai, išvydę patį paprasčiausią reiškinį, nebesupranta, kaip visa tai suprasti. Žuvis tai ar mėsa? Kaip apžioti, kaip nuryti, kaip suvirškinti? Konceptai, klišės, formos, srovės ir visi kiti įmantrumai...

O Pirosmanis dabar jau tikrai sėdi pačioje aukščiausioje vietoje, nuo kurios matosi ne tik visas Tiflisas, bet net ir visas Pasaulis kaip ant delno. Ten turbūt taip pat yra arbatos, yra vyno, yra Didžiulis virdulys, yra draugų... Gal kiek viskas ir kitaip, nei mes įpratę regėti ir liesti, tačiau...

Nerijus Laurinavičius, 2012 12 11.