2019 m. sausio 11 d., penktadienis

Tikra jaunų emigrantų istorija (12). Paskutiniai kantrybės lašai

Ne, turbūt dar nevisai paskutiniai. Gal priešpaskutiniai. Kiek kantrybės gali turėti jaunas nuolat mulkinamas žmogus? Patyrę fantastiškas įdarbinimo paslaugas, į Margeitą iš priemiesčio grįžome... pakeleivinga mašina. Elektra būste jau buvo atsiradusi, tačiau niekas kitas tą vakarą jame nebeatsirado.
Dar po dienos išdrįso apsireikšti ir pats Jo Didenybė Pomidoržmogis. Dievagojosi ir kaip įmanydamas prisiekinėjo, kad su hiperįžūliomis utėlėmis apgavikėmis jis niekaip nesusijęs ir nė neįtarė, kad šitaip bus pasielgta. Tikrai nežinojo! Tik savo pinigų dalį už aferą garantuotai įsisavino.

-          Ką mus daryti toliau?! – kone staugėme į snukį Pomidoržmogiui.
-          Ruoškitės kelionei, rytoj grįžtate į Londoną, – nė prakaito lašelio neišspausdamas atsakė jis.
-          Į Londoną?!
-          Taip, į Londoną. Vaciukas sėkmingai renka šiukšles Vemblio stadione ir jums atsiras gerų vietelių…
-          Niekur mes iš čia nejudėsime! Mokėjome už viską, o dabar vėl į Londoną?! Kur tas jaunasis narkomanas?
-          Nežinau. Bet patikėkit, teks važiuoti į Londoną. Jūs man dar padėkosite, degtinės butelį kartu sugersime.
-          Tu ne degtinę gersi, o šukes nuo žemės rinksi! – pirmą kartą taip persiutęs kirtau aš, praradęs bet kokį savisaugos instinktą.
Pomidoržmogis vos neatsisėdo. Keistai turėjo atrodyti visa galva už jį žemesnis grasinantis jaunuolis vaikišku veideliu (beibyfeisas).
Su S.V. įsispyrėme kaip ožiai. Tačiau ilgai spyriotis nebuvo kada. Be to, Margeitas jau pakankamai buvo nusidažęs niūriomis spalvomis. Jautėmės tarsi patekę į voratinklį, iš kurio ištrūkti ne taip lengva. Kita vertus, galbūt tereikėjo pamėginti stipriai pasipurtyti į šonus. Tasai pasipurtymas palaipsniui brendo. Jau geriau nerti į visišką nežinomybę, nei nuolat būti blaškomiems Pagrindinės žabos, Drož po gubam, jaunojo narkomano, Pomidoržmogio ir visų kitų utėlių tinkle. Žvelgiant iš dabarties perspektyvų, sprukti reikėjo vos atsidūrus Londone pirmą kartą. Bet kas gi galėjo viską numatyti – sūkurys yra sūkurys.
Taip sunkiai Lietuvoje sukrapštytų pinigų atsargos tirpo kosminiu greičiu. Atgal į Londoną, aišku, už dyką mūsų irgi niekas neveš. Kur mes tenai pasidėsime?

BUS DAUGIAU.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą