2010 m. lapkričio 17 d., trečiadienis

Ekologiškas efektas

„Šiltnamio efektas, ozono skylė, toksinai, globalinis atšilimas, šiltnamio efek...“ – po nosim murmėjo Bioscencija, spirale besisukančiais laiptais iš lėto kildama į savo atokų butą paskutiniame senutėlio senamiesčio namo aukšte. Globaliai susirūpinusios moters aukštakulnių batelių aidas kiaurai smelkė pelėsiais ir katinų šlapimu dvelkiančią laiptinę.

- Laba diena, – vos girdimai, nedrąsiai pasisveikino priešais akis staiga šmėstelėjusi perlysusi būtybė su godžiai nykštį apsižiojusia trejų metų auksaplauke mergaičiuke ant rankų.
- Taip taip, laba diena... – lyg su savimi kalbėdamasi atsakė globaliai susirūpinusi moteris. – Ultravioletiniai spinduliai, juodasis auksas, atliekų rūšiavimas... – toliau sau kaip per sapnus murmėjo Bioscencija, trisdešim šešerių metų senmergė, habilituota biologijos mokslų daktarė, ryžtingai užsimojusi išgydyti visą pasaulį.
- Miela kaimynėle, gal būtumėt tokia maloni... Tik iki kito antradienio... tik dvidešimt litų... tik... – vargais negalais išdrįso prabilti perlysusi būtybė, trejų metų auksaplaukės mergaičiukės mama, visame senutėliame name pašnabždomis vadinama žuviškai tyliu kuklumo įsikūnijimu.
- Kaip tie vargšai gyvūnėliai prisikenčia, kokia neteisybė! Tik pamanykite, kokios kraugeriškos skerdynės vardan grobuoniško žmogaus pilvo! Juk ir veršiukui, ir paršiukui, ir viščiukui žvėriškai skaudėjo, beprasmiškai skaudėjo... Kaip čia man nenualpus... Protingi žmonės sako, net Pitagoras mėsos nevalgė. Gal iš tikro prakaituodami šlemščiame ne taukuotą kiaulieną, jautieną, vištieną, o kurio nors prieš tūkstančius metų mirusio protėvio sielą, įsikūnijusią į niekuo neprasikaltusius gyvūnus?

Auksaplaukei mergaičiukei staiga ėmė tįsti nebesuvaldomos seilės. Ji net apytikriai nenutuokė, kas toksai buvo Pitagoras, tačiau intuityviai jautė, jog iš alkio dabar galėtų su visais aukštakulniais bateliais praryti vegetariškai nusiteikusią habilituotą biologijos mokslų daktarę.

- Visų svarbiausia parduotuvėse mokėti skaityti etiketes! Negalima pasitikėti net vegetariškais, ekologiškai švariais produktais – absoliučiu gėriu, kurį negailestingai kėsinasi iškraipyti pinigų ištroškę verslininkai. Juk sveikame kūne sveika ir siela! – didaktiškai į visas puses mosikavo rankomis Bioscencija.
- Tik iki kito antradienio... tik dvidešimt litų... – lyg iš akvariumo sklido žuviškai tylios motinos balsas, negyvai užkaukšėtas aukštakulnių batelių aido...

- - -

„Šiltnamio efektas, ozono skylė, toksinai, globalinis atšilimas, šiltnamio efek...“ – po nosim murmėjo trisdešimt šešerių metų senmergė, spirale besisukančiais laiptais iš lėto kildama į savo šikšnosparnišką butą palėpėje. Nuo paskutinio susitikimo su perlysusia būtybe ir auksaplauke mergaičiuke buvo praėjusios devynios dienos.
Staiga laiptinėje kilo skruzdėliškas sambrūzdis, o po kelių akimirkų priešais Bioscencijos nosį išdygo keturi keistomis uniformomis apsirengę vyrai su dvejais neštuvais rankose. Vienuose neštuvuose po balta antklode galima buvo įžiūrėti suaugusio žmogaus kontūrus, o kituose, tarsi sustingusiame šešėlių teatre, akį rėžė nedidelio vaiko siluetas. Yrančių kūnų smarvė užgožė laiptinėje tvyrojusį katinų šlapimo ir pelėsių tvaiką.

„Ultravioletiniai spinduliai, juodasis auksas, atliekų rūšiavimas...“ – po nosim murmėjo spiraliniais laiptais į savo palėpę kiūtinanti globaliai susimąsčiusi habilituota biologijos mokslų daktarė, ryžtingai užsimojusi išgydyti visą pasaulį, o sausakimšoje jos galvoje nepaliaujamai skambėjo nežinia iš kur atsiradę žodžiai: „Tik dvidešimt litų, tik iki kito antradienio...“.

2008 10 03, Nerijus Laurinavičius

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą