2010 m. kovo 30 d., antradienis

Amoralus ir neestetiškas apsakymas

Silpnų nervų žmonėms – neskaityti!

Ant svarbiais dokumentais nukloto rašomojo stalo išdidžiai guli auksu tviskantis rašiklis. Apvalūs it Havanos cigarai pirštai, išberti tikrut tikrutėlių deimantų dėmėmis, galantiškai taikosi nusičiupti išskirtinę rašymo priemonę.
Tuk, tuk... – vos girdimai sudunksi beldimas į niūria šabloniška prabanga tviskančio erdvaus kabineto duris. „Havanietiškų“ pirštų savininkas lyg niekur nieko tingiai pasikrapšto tankiais plaukais suvešėjusią dešiniąją ausį, kuri, nepaisydama itin aukšto jos šeimininko statuso visuomenėje, buvo linkusi pernelyg dažnai užakti įžūliais sieros kamščiais.

Tuk, tuk... – šį kartą vos girdimiau, tačiau visvien labai tyliai subilda durys, tarsi jas stuksentų koks pradedantis nemokša genys.
- Prašom užeiti!!! – kaip išprotėjęs begemotas suriaumoja eilinio sieros kamščio išvargintas prašmatnių menkniekų mylėtojas.

Auksinė durų rankena pamažu nusvyra žemyn, ir pro siaurą atsivėrusį plyšį į pilkąjį kabinetą nedrąsiai įslenka įtartina žmogysta, panaši į seniai nesišukavusią skruzdėdą. Reikia gi pamanyti – koks nevėkšliškumas! „Nesišukavusi skruzdėda“ visiškai netyčia plačiai išsižiojusia apdribusio švarko kišene užsikabina už šalia durų stovinčio neaiškios paskirties modernaus daikto. Kišenė dar plačiau išsižioja. Dėl šios nenumatytos aplinkybės iš gėdos nėra kur dėti akių. Pagrindinio amoralaus ir neestetiško apsakymo veikėjo vaizduotėje nejučia išnyra vaizdinys iš vieno Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio apsakymo, kuriame perdėm kuklus ir nedrąsus žmogelis vos neapalpo iš gėdos, kai pačiu netikėčiausiu metu „didelio viršininko“ akivaizdoje akiplėša saga išdrįso: 1. išplyšti iš vargano švarkelio; 2. tragikomiškai nukristi ant grindų; 3. pasityčiojančiai suktis aplink savo ašį.

Sukaupęs paskutinius savitvardos likučius mūsų veikėjas iš visų jėgų mėgina bent vienu pustoniu sušvelninti burokinį įkaitusių ausų raudonumą. Jeigu reikėtų keliais žodžiais apibūdinti šią keistą žmogystą, galėtume drąsiai teigti, jog ji yra ne ką mažiau kuklesnė už ką tik minėtą nelaimėlį, kurio likimą aukštyn kojomis apvertė netikėtai išplyšusi saga. Tikras kuklumo įsikūnijimas. Be abejonės, jis niekada gyvenime net vorui kojos nėra nutraukęs. Kai kurie žmonės pasakoja, kad „nesišukuojanti skruzdėda“ retkarčiais mėgsta rašyti eiles, kurių beveik niekas negali suprasti, net subtiliai nusipenėję literatūros kritikai.

„Kuklumo įsikūnijimo“ viršininkas – visiška jo priešingybė. Apie nutrauktas nekaltų vorų kojas neverta net kalbėti, nes, nenorėjusių prisistatyti liudininkų teigimu, įvairių kapinių sąskaitos ne kartą buvo papildytos nepaklusnių jo pavaldinių nutrauktomis galūnėmis ir kitomis kūnų dalimis.
Net akies krašteliu nepastebėjęs persigandusios žmogystos nepalankių aplinkybių, „havanietiškų“ pirštų savininkas vėl begemotiškai užriaumoja:
- Kiek kartų aš tau kartoju, jog svarbiausia yra įdirbis?!!! Įsikalk sau į galvą visam likusiam gyvenimui, jei aišku nori, kad jo tau dar liktų – svarbiausia yra įdirbis, svarbiausia yra įdirbis, svarbiausia yra įdirbis!!!... Pakartok!

„Nesišukavusios skruzdėdos“ viduje tuo tarpu bręsta radikalios permainos. „Kuklumo įsikūnijimas“, tarsi iš lėktuvo iššokęs desantininkas, visomis keturiomis užsikabaroja ant „didelio viršininko“ prašmatniais daikčiukais ir svarbiais dokumentais nukloto stalo, nerangiai išsitiesia visu ūgiu, lyg pradedantis akrobatas ant virpančio lyno, kaip patyręs striptizo šokėjas lėtai nusimauna kelnes ir...

* * *
...Leiskite dabar truputį atsikvėpti, idant šis amoralus ir neestetiškas apsakymas visiškai nepašvinktų, taip, jog jo net iš tolo nebūtų įmanoma skaityti. Pažadu nuo šiol pasistengti nenaudoti jokių skrajotų bei spalvingų frazių, epitetų, metaforų...

Mūsų veikėjas tiesiog išsituština iš visos širdies ant „didelio viršininko“ rašomojo stalo ir, nežinia kodėl, cituoja Charles‘ą Baudelaire‘ą, kurio kūrinį („Minios“) perskaitė tramvajumi važiuodamas į darbą ir beveik visą (netyčia) išmoko mintinai, nors gera atmintimi niekada negalėjo pasigirti: „Gera kartais pamokyti šio pasaulio laiminguosius, tegu tai reikštų tik akimirkai pažeminti jų kvailą išdidumą, kad yra pasaulyje didesnių laimių negu jų, – rafinuotesnių, giliau ir plačiau siekiančių. Kolonijų įkūrėjai, tautų ganytojai, į patį pasaulio galą ištremti kunigai misionieriai, be abejo, pažįsta bent dalį šio paslaptingo girtumo; ir jų genijaus sukurtos didžiulės šeimos rate jie kartais turėtų juoktis iš tų, kurie apgaili tokį neramų jų likimą ir tokį skaistų gyvenimą“.

„Didelį viršininką“ ištinka infarktas.

„Svarbiausia yra įdirbis, svarbiausia yra įdirbis, svarbiausia yra įdirbis …“, – nepaliaujamai skamba žodžiai „nesišukavusios skruzdėdos“ galvoje.





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą