2019 m. sausio 14 d., pirmadienis

Tikra jaunų emigrantų istorija (13, 14). Čečėnas. Vėl Londonas. Edikas.

Čečėnas

Kitą rytą mokėti teko čečėnui, kuris nenauju Mersedesu atriedėjo prie greta bažnyčios esančių mūsų (nebe)namų. Pabėgėlis iš Grozno turėjo sugrąžinti mus į Londoną. Visi jie čia buvo susiję nešvariais nebyliais ryšiais. Visi troško atsilupti savo dalį iš tokių asiliškų nevykėlių kaip mes. Viso gero, saulėtasai Margeite, mistiškasis mūsų Tvin Pykse! Lik sveikas su savo pasitraukiančia ir sugrįžtančia jūra, su savo baltais aplinkos nesuvokiančiais laiveliais, su savo mirksinčiais pakrančių lošimo namais! Mūsų čia lyg ir nebuvo. Savąją ruletę sukame toliau.


Vėl Londonas. Edikas.

Čečėnas Anglijos sostinėje mus perdavė keistai būtybei. Tai buvo Latvijos rusas, kaip ir jaunasis narkomanas, irgi „prisidavęs“ Jungtinei Karalystei. Edikas. Maždaug penkiasdešimties metų lieknas gan aukšto ūgio alkoholikas. Dešinysis jo žandas taip iškilęs, jog, atrodo, kad po juo jis slepia didžiulį kaštoną. Su Ediku dar trainiojosi kažin kokia šiek tiek už jį jaunesnė į moterišką lytį panaši kūtvėla – žmona-nežmona, ką ten supaisysi.
Edikas – vyras rimtas: staiga prispaudus gamtiniam reikalui, nusišlapino tiesiai ant Londono gatvės reklaminio stendo. Visa esybe jis – tikrų tikriausias Homo sovieticus, nesuprantama, kokiais keliais atsibastęs į civilizuotą miestą, nepastebimai įsimaišęs į visą tą tautų ir rasių maišalynę.
Už „prisidavimą“ Edikas ir jo kūtvėla pagal galiojančią tvarką gavo kambarį, kurį pavertė landyne, ir dar šiokių tokių pašalpų, kad nemirtų iš bado ir troškulio. Į tą landynę jiedu turėjo palydėti mane ir S.V. pirmai nakvynei, kai čečėnas užtrenkė Mersedeso dureles ir atlikęs utėlių patikėtą misiją išskuodė atgal į Margeitą.

BUS DAUGIAU.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą