2019 m. sausio 10 d., ketvirtadienis

Tikra jaunų emigrantų istorija (11). Fantastiškos įdarbinimo paslaugos

Kaip ir minėjo pomidoržmogis, popiet į dienos šviesą išniro dar kelios utėlės. Jų veidų neatsimenu. Mane ir S.V. nuvežė prie žadėtojo fabriko. Pakeliui pravažiavome dideles aptvertas teritorijas, angarus. Sakė, tai – viagros gamykla. Nusibeldėme maždaug keliolika kilometrų už Margeito. Automobilį mūsų geradariai pastatė atokiau nuo pagrindinio įėjimo, dar neišlipę iš jo užpildėme paduotus įdarbinimo blankus. Atrodė, viskas vyksta sklandžiai. Per aspera ad astra.

Žinoma, visa tai mums ir vėl kainavo dešimtis svarų sterlingų. Nesvarbu, atidirbsime ir reikalai ims klostytis geriau. Paskui liepė eiti prie pagrindinio įėjimo ir laukti, kol pakvies. Trypčiojome, laukėme, jaudinomės, bet viltis skaidrino nuotaiką, saulė vėl švietė mieliau.
Po pusvalandžio ištiko paliktumo prie prekybos centro deja vu jausmas. Jis kirto it perkūnas iš giedro dangaus. Šauname prie tos vietos, kur mus išleido iš automobilio – utėlių nebėra nė kvapo! Na, gal kokius kitus reikalus tvarko... Rūpestingi, atsakingi ir darbštūs gi mūsų tautiečiai.
Į fabriko priimamąjį eiti nedrąsu, bet negi čia taip stovėsi, kol saulė nusileis? Priekin atkišę užpildytus įdarbinimo blankus, sukaupę visą drąsą, įsėliname vidun. Administratorė keistai spokso į mus.
-          Štai mūsų anketos, – sakau aš paduodamas popierius.
Ji peržvelgia anketas, susimąsto, pasikviečia kolegą ir kažką tariasi tarpusavyje.
-          No, we don‘t know anything about it, – ištaria galiausiai atiduodama popiergalius. – You must leave the territory! (Ne, mes nieko apie tai nežinome, privalote palikti teritoriją!).
Bingo! Spėkite, ar čionai atvežusios utėlės sugrįžo mūsų pasiimti iš automobilių stovėjimo aikštelės?

BUS DAUGIAU.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą