2018 m. kovo 4 d., sekmadienis

Tikra jaunų emigrantų istorija (9). Rytas už vakarą...

...miglotesnis. Nors giedrame danguje ir vartosi pavasario saulė. It užgavėnių blynas. Vieną dieną balti laivukai Šiaurės jūroje plūduriuoja trankvilizuojančiame vandenyje, o kitą, žiūrėk, jau stovi įklimpę į dugno purvą – jūra juos apleido ir atsitraukė mažiausiai kelis šimtus metrų. Niekada nemaniau, kad jūra gali taip atslūgti, pulsuoti... Kažkas panašaus vyksta ir su Temzės upe.
Iš taksofono skambinu jaunajam narkomanui. Po ilgo laukimo kažkas pakelia ragelį! Ausį rėžia neaiškūs garsai, nerišlūs žodžiai, lyg kas nesugebėtų tinkamai sujungti skiemenų, tartum per spiritizmo seansą kažką mėgintų pasakyti paklaikusi dvasia, tartum ragelį būtų pakėlęs epilepsijos priepuolio ištiktas žmogus. Nepasikalbėsi! O mums to taip reikia, nes dienos bėga, pečius gula vis didesnė nežinomybė.

Mėginu skambinti po valandos, po dviejų… Kartais niekas neatsiliepia, o kai atsiliepia – vėl tasai nesuprantamas kalbinis jovalas! Margeitas aptemo, tapo nebemielas. Negana to, grįžtame į savo sunkiai suvokiamus nerakintus naujuosius namus, mėginame koridoriuje įjungti šviesą – nebėra elektros! Tamsu kaip dramblio užpakalyje. Belieka kokią „Tvin Pykso“ muzikėlę paleisti.
Šiaip ne taip apgraibomis pasiekiame kambarius, pasiruošę gintis, jei kas staiga iššoktų iš tamsos. Kai akys labiau apsipranta su tamsybėmis, degtukais įžiebiame dujinę viryklę, kepame žuvies pirštelius. Romantikai, stovyklautojai, robinzonai, kad mus kas šikančius sutrauktų! Pusiau sapnas, pusiau tikrovė, absurdas, košmaras ir naktis.

BUS DAUGIAU.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą