2018 m. kovo 4 d., sekmadienis

Tikra jaunų emigrantų istorija (8). Fokusas: Vaciukas dingo...

Išnarstę nedidelį Margeitą, sugrįžome į neužrakintus naujuosius namus. Turbūt net nereikia prašyti leidimo aplink šią vietą besisukiojančius tipus nuo šiol vadinti utėlėmis. Vos pakasai, ir prisidaugina bala žino kiek. Kelios staiga į dienos šviesą išlindusios utėlės pasisiūlė mus su S.V. pavežti į prekybos centrą nusipirkti maisto produktų. Neva, gyvensite čia ilgai, tad provizija būtų pigiau pasirūpinti ateičiai didesniais kiekiais. Vaciukui pasiūlė pasilikti namie. Kam visiems trims trenktis?..
Sumanymo autoriai paprašė pasus palikti kambaryje, nes vežiotis juos esą nesaugu. Policija sustabdytą ar dar kas nors... Tą akimirką mano pasąmonėje žybtelėjo raudona įspėjimo lemputė. Pats to nesuvokdamas savo ir S.V. pasus įspraudžiau tarp Londone nusipirkto kovo 27-osios dienos „Times“ laikraščio puslapių. Tasai laikraštis gulėjo viename iš lagaminų. Ir tai, kaip vėliau paaiškėjo, be abejonės, buvo vienas teisingiausių veiksmų (nors ir nesąmoningas).

Automobilį mokanti vairuoti utėlė mane ir S.V. paleido prie prekybos centro. Paprašė neskubėti, ramiai prisirinkti prekių ir pažadėjo už pusvalandžio sugrįžti pasiimti. Taip ir padarėme: prisikrovėme pilną vežimą maisto produktų: vištos ketvirčių, žuvies pirštelių ir kitko. Pirkinių maišus net sunku atplėšti nuo žemės. Juk sunkiai dirbsime, nebus kada lakstyti po parduotuves.
Stovime prie prekybos centro pusvalandį, valandą... Niekas nė nesiteikia sugrįžti pasiimti mūsų! Širdys akimirksniu nugarmėjo į kulnus. Akivaizdi apgavystė it šlapias skuduras tėškė per marmūzes. Iš taksofono bandau skambinti jaunajam narkomanui – gal jis žinos, kur dingo jo sebrai, nesuskaičiuojamos utėlės. Niekas nekelia ragelio.
Prabėgo jau keletas neramių valandų. Apėmė panika. Ką darysi, mėginam kelti pirkinių maišus ir iš lėto leidžiamės pėsčiomis į pakalnę, vis mėgindami prisiminti kelią, kuriuo atvežė „geradariai“. Saulė irgi iš lėto jau leidžiasi į Šiaurės jūrą (atsivėsinti?).
Šiaip ne taip randame naujuosius namus greta bažnyčios. Atsargiai lyg siaubo filme praveriame girgždančias duris – kambariuose tuščia, nė gyvos dvasios. Galvok, ką nori! Nei utėlių, nei Vaciuko. Tuštuma. Apkuisti daiktai. Žvilgteliu į lagaminą – jame tarp rūbų laikraštis „Times“, o tarp plačių tankių puslapių – saugut saugutėliai mūsų pasai! Štai, kodėl prašė jų nesivežti parduotuvėn – norėjo nugvelbti kaip tuo metu itin paklausią prekę. Nepavyko.
Nenugvelbė pasų, tačiau nugvelbė Vaciuką. Galvose tebeskamba pašnekesiai po pirmųjų anglų kalbos pamokų: „Na, Vaciuk, kaip bus angliškai ?“... „You, she, he, it“, – šaudo Vaciukas.
Sutemo. Už langų – nepažįstama šalis.

BUS DAUGIAU.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą