2018 m. kovo 4 d., sekmadienis

Tikra jaunų emigrantų istorija (7). Vaciukas mokosi anglų kalbos

Tasai 18-metis narkomanas dar gūdžiais 199… metais, griūvant Tarybų Sąjungai, su tėvais bėgo į Didžiąją Britaniją, kurioje visi kartu pasiprašė prieglobsčio. „Prisidavėme“, – sakė ekstravagantiškos povyzos jaunuolis. „Prisiduoti“ reiškė atiduoti savo pasus ir tikėtis malonių iš priglaudusios šalies, nebeturint teisės grįžti į gimtinę. Po kurio laiko jie taip ir gavo būstą (ar net keletą), kurį dabar ketino išnuomoti. Jaunasis narkomanas gyveno kažkur kitur (su tėvais?).
Mums atvykus, pas jį užsuko juodaodis tipas (juodaodžių Margeite beveik nematyti), su kuriuo namų „šeimininkas“ (kabutės šiuo atveju reikalingos, nes kur čia besusigaudysi!) kuo puikiausiai kalbėjosi angliškai, slengu, sukosi kanapių suktinukes ir lyg niekur nieko į lubas pūtė tirštus dūmus. Aplinkui protarpiais sukinėjosi dar keletas neaiškių veikėjų.

Be abejo, ir vėl reikėjo susimokėti: už būstą, už būsimąjį įdarbinimą ir t.t. Kodėl gi ne, juk mums čionai taip patinka! Atvykus iš Lietuvos labiausiai stebino tai, kad niekas Margeite nerakina durų. Nepaisant to, jog namuose apstu įvairiausios buitinės technikos, muzikos aparatūros...
Naujuosiuose namuose kažkur prie lovos radau pariedėjusius kelis svarus ir lyg koks apgailėtinas sąžiningumo įsikūnijimas nunešiau juos jaunajam narkomanui. Tasai ironiškai šyptelėjo ir nė nepadėkojęs riebias monetas įsimetė į plačią kelnių kišenę, kurioje jau šlamėjo mūsiškės už „patarnavimus“ avansu sumokėtos kupiūros. Neapsiplunksnavęs vištgaidukas davė savo telefono numerį, pažadėjo artimiausiu metu mus įdarbinti ir nepastebimai dingo iš akiračio.
Namuose palikę lagaminus, išlindome į dienos šviesą ir nerūpestingai bastėmės Margeito pakrantėmis, nekantriai laukdami žinių dėl tolimesnės ateities. Aptingę pavasario saulėje, dar nesusivokdami, kur atsidūrėme. Ramioje Šiaurės jūroje sūpavosi it žuvėdros balti laivukai.
Kad nešvaistytume laiko veltui, nusprendėme Vaciuką pramokyti anglų kalbos. Nuo pat pradžių, nuo visiško nulio. Sekėsi labai sunkiai:
-          Na, Vaciuk, kaip bus angliškai ? – klausiu po gan ilgai trukusios pirmosios pamokos.
-          You, – sako Vaciukas.
-          O kaip bus angliškai tu? – teiraujasi S.V.
-          She, – trumpai atrėžia jau į šeštą dešimtį kopiantis mūsų mokinys.
Turbūt lengviau jūrų vėplį prakišti pro adatos ausį! Nieko nebus, nieko nebus... Belieka viltis, kad būsimoje darbovietėje Vaciukui kalbėti neteks. Jei reikės, mes vietoje jo pakalbėsime.

BUS DAUGIAU.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą