2018 m. kovo 4 d., sekmadienis

Tikra jaunų emigrantų istorija (6). Kelionė į Margeitą

Kai pramerkiau akis, prie lovos kažin kokiame Londono viešbutyje išvydau raudonplaukį padarą, anksčiau pramintą Drož po gubam, ir jo kaladėlės formos asistentą. Atmintis jau krečia fokusus – kaip visi trys atsidūrėme tame viešbutyje, nebepamenu. Pamenu tik, kad buvome taip pavargę po nemigos nakties Piterbore, jog vos tik kritau į lovą, įsijungiau futbolo rungtynes transliuojantį kanalą ir kaipmat nugrimzdau į devintą sapną.
Drož po gubam ir jo neūžauga asistentas liepė ruoštis rytdienos kelionei į Margeitą. Margeitas – mažadaug 40 000 gyventojų miestelis į pietryčius nuo Londono, Kento grafystėje, netoli Doverio ir Duvro sąsiaurio. Mūsų „kuratoriai“ sakėsi tenai nuveš.

Kitą dieną S.V., Vaciukas ir šių eilučių autorius lindėjo bordinio automobilio gale, priekyje, kairėje pusėje, greta vairuotojo Drož po gubam sėdėjo ne jo neūžauga asistentas, o jauna šviesiaplaukė mergina. Kaip vėliau supratome, ji irgi dirbo gan juodus darbus, tik ne fabrikuose ir ne ūkininkų laukuose, o… lovose – prekiavo tarpkoju ir kitais moteriškais privalumais. Kokių galų ji trenkėsi kartu su mumis į Margeitą, negalėjome suprasti – greičiausiai, kad linksmiau būtų Drož po gubam.
Vos tik išvydome Margeitą, jis mus pakerėjo iš pirmo žvilgsnio. Nedidelis miestukas ant Šiaurės jūros pakrantės, absoliuti ramybė, kurią šiek tiek vizualiai trikdė daugybė kazino, lošimo namų, įsikūrusių prie pat jūros. Be galo užsinorėjome čionai likti, dirbti ir gyventi.
Siaura gatvele užkilę į ganėtinai statų kalną, buvome pristatyti į vienus namus, esančius bažnyčios pašonėje. Tai buvo namo dalis pirmame aukšte – čia neva turėsime gyventi. Viskas atrodė tvarkinga, pakankamai erdvu ir patogu. Drož po gubam su šviesiaplauke palydove, pristatę gyvas prekes, t. y. S.V., Vaciuką ir mane, sėdo į bordinį automobilį ir nerūpestingai išrūko atgal į Londoną. Mes likome 18-mečio narkomano žinioje.

BUS DAUGIAU.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą