2018 m. kovo 4 d., sekmadienis

Tikra jaunų emigrantų istorija (5). Piterboras

Taip trys šventai naivūs asilai, du jauni ir vienas šiek tiek pagyvenęs, autobusu atbildėjo į Piterborą, į miestą vidurio rytų Anglijoje, esantį 120 kilometrų į šiaurės rytus nuo Londono. Mus pasitiko plikagalvis russkoje radzyjo tipas ir nuvežė į namus, kuriuose turėsime gyventi.
Tai buvo kelių aukštų pastatas, it baklažanas prikimštas pigios darbo jėgos. Vieni gyveno kitiems ant galvų, vyrai ir moterys, atrodė pavargę ir nelaimingi, alkūnėmis besistumdantys dusinančioje buityje. Žodžiu, tikri vergai, nagais ir dantimis besikabinantys į savo vergovę ir nuolat bijantys, kad kas nors jų vieną kartą neišmestų lauk, tarsi musių iš barščių.

Dauguma jų darbavosi gėlių auginimo plantacijose. Kai kurie prasitarė, jog nelegali darbo jėga kartais sraigtasparniais užklumpama laukuose, o tuomet visiems sučiuptiesiems gresia deportacija kaip stovi, su darbo drabužiais tiesiai į ten, iš kur atvykai.
Plikagalvis russkoje radzyjo tipas jau, žinoma, taikėsi į mūsų svarus sterlingus už įdarbinimo (įverginimo) paslaugas, bet tuomet aš šiek tiek atsipeikėjęs iš hipnozės pirmą kartą ėmiau maištauti. Visiškai nežinant šalies, situacijos ir visų pinklių, į kurias įkliuvome, tai buvo ganėtinai drąsu ir akiplėšiška. Pajutęs, kad pažadai neatitinka lūkesčių ir tikrovės, griežtai atsisakiau likti Piterbore. Iš miesto paskabinau Pagrindinei žabai ir griežtai išsakiau nepasitenkinimą. Ji liepė bendrauti su Drož po gubam ir jo kaladėlės formos asistentu, kurie, mūsų nuostabai, sutiko su nepasitenkinimu ir pasiūlė, jei norime, grįžti į Londoną. Net pažadėjo surasti kur kas geresnes darbo vietas.
Parodę nugaras vergovės irštvai ir plikagalviui russkoje radzyjo tipui, su Vaciuku nubizenome į Piterboro traukinių stotį. Kadangi jau buvo vėlyvas vakaras, traukinio į Londoną teko laukti iki pat ryto. Tai prigulant ant kietų suoliukų, tai gręžiant kavą iš aparatų, tai pasivaikštant palei bėgius perone… Gerai, kad turėjau nedidelį kasetinį grotuvą su ausinėmis ir „Nautilus Pompilius“ kasetę, kurią dešimtis kartų klausiausi vildamasis kuo greičiau sulaukti patekančios saulės.

BUS DAUGIAU.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą