2018 m. kovo 4 d., sekmadienis

Tikra jaunų emigrantų istorija (4). Drož po gubam

Vos tik pirmą kartą paragavome angliško hostelio pusryčių, pas mus atvyko minėtas raudonplaukis tipas, kurį lydėjo nedidukas į kaladėlę panašus buožgalvis, intelekto nesužalotu snukeliu. Jie pranešė, kad planai staiga pasikeitė – į Škotiją nebevyksime, nes nepavyko suderinti sąlygų, užtat atsirado darbo vietų Piterbore, gėlių plantacijose. Tenai netrukus reikia išvykti, tačiau prieš tai privalu pasigaminti darbo leidimus.

Todėl raudonplaukis tipas su buožgalviu mane, S.V. ir Vaciuką įsodino į apynaujį bordo spalvos automobilį ir nusivežė į kažin kokią traukinių stotį, kurioje radome nuotraukas darančius aparatus-būdeles. Apsukruoliai fotografijas įklijavo į pasiruoštas korteles, kiekvienam šviežiai  kepamam emigrantui reikėjo susikurti ir į jas įsirašyti naujus savo vardus, už visa tai, žinoma, susimokėti, ir taip mes jau neva galėsime tuoj tuoj pradėti darbuotis Jungtinėje Karalystėje.
Kokiu reikia būti naiviu asilu, kad visu tuo nuoširdžiai tikėtumei?! Po itin paprastų asmenybių keitimo procedūrų aš tapau Algiu, o S.V. – Antanu. Paprasčiausiai įrašėme pirmus ant lūpų užplaukusius vardus. Kuo tapo Vaciukas nepamenu. Automobilio priekyje patenkinti sėdėjo raudonplaukis tipas ir jo asistentas buožgalvis. Tie padarai tris gale įsitaisiusius naivuolius nesibaigiančiais tuneliais gabeno į vieną iš Londono autobusų stočių.
Tie padarai net ir Londone sugebėjo per automagnetolą klausytis Russkoje Radzyyyyyyjo. O gal ne – tai greičiausiai buvo kažkoks kompaktinis diskas, iš kurio be paliovos veržėsi daina su įkyriu priedainiu: „Drož po gubam...“. Tikrai drož po gubam. Šiuo žodžių junginiu mes paskui ir praminėm suktą raudonplaukį tipą, vairavusį automobilį. Drož po gubam...

BUS DAUGIAU.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą