2018 m. kovo 3 d., šeštadienis

Tikra jaunų emigrantų istorija (2). Tasai saldusis sienos kirtimas...

Žvalgytis pradėjome tada, kai lėktuvas po truputį ėmė leistis. Užgulė ausis, stipriai gėlė dantis. Nepaisant to, reikėjo užpildyti po nosimis pakištus atvykimo blankus. Akys labiausiai kliuvo už vaiskia žaluma jau apsipylusių žemės lopinių ir už priešinga nei Lietuvoje kelio puse judančio eismo. Toli užnugaryje likęs Vilnius dar buvo visai pilkas, nors ir nutviekstas saulės bei sausas.
Netrukus patekome į Heathrow oro uosto koridorių raizgalynes. Tai buvo visai ne oro uostas, o tikras labirintų miestas, kokį gali išvysti tik košmariškame sapne! Įtampa palaipsniui pasiekė patį aukščiausią tašką. Tuoj tuoj reikėjo atlikti vieną iki šiol svarbiausių gyvenimo vaidmenų, kuriam buvo kruopščiai ruoštasi – mintinai mokėjome viešbučio, kuriame neva apsistosime pavadinimą ir adresą, žinojome, kur vyks Windows 2000 pristatymo paroda ir kitas aktualias detales. Visa tai, prireikus, nė nevirptelėję turėjome išpyškinti į šalį įleidžiantiems arba neįleidžiantiems oro uosto pareigūnams. Kaip tai padaryti, kai visas vidus purtosi net pagal richterio skalę neišmatuojamu drebuliu?

S.V. ir aš stovėjome skirtingose eilėse ir laukėme lemtingos savosios akimirkos. Prie pat pareigūnų it gyvatė rangėsi pagrindinė žaba, iš Lietuvos urmu importuojanti darbo jėgą (gyvą mėsą) į Angliją. Ji veikė kaip vertėja, prieš tai visoms savo avelėms griežtai nurodžiusi jokiu būdu neatsakinėti į pareigūnų klausimus, jei nesuprasime, ko iš mūsų norima. Pagrindinė žaba iš slidžios gyvatės staiga pavirto vovere, šokinėjančia nuo vieno apklausos punkto prie kito, nuo vieno pareigūno prie kito, kol galiausiai visą įvairiaplaukę bandą pravarė į Didžiąją Britaniją!
Kiek pamenu, tvarkingai aprėdytam kepurėtam pareigūnui paprašytas parodžiau dar Lietuvoje padirbtą blanką, kuriame buvo įrašyta, kad įmonė mane komandiruoja į Windows 2000 pristatymo parodą. Maniau, širdis iššoks iš krūtinės, tačiau jis per daug nesigilino, užmetė akį į lapą ir tiek žinių. Buvome pasigaminę ir fiktyvių vizitinių kortelių, jei prireiktų, bet, berods, neprireikė. „Dunkst, dunkst…“, – antspaudai į žalius pasus ir mes jau kitoje pusėje! Pasipuošę, kostiumuoti, su kaklaraiščiais, verslininkai mat, kad mus sutrauktų trejos devynerios! Aktoriai neraliuoti.
Nei man, nei S.V. nekilo didesnių problemų praslystant pro apklausos punktus. Turistinės 6 mėnesių vizos puikavosi mūsų pasuose. Kur buvus, kur nebuvus aplink mus jau sukiojosi iki ausų išsivėpusi pagrindinė žaba. Sistema atkalta iki smulkmenų. Tais laikais toli gražu ne kiekvienas patekdavo į šią šalį. Ne vienam tekdavo apsisukti ir kitu lėktuvu grįžti atgal Lietuvon, susimokant už skrydį.

BUS DAUGIAU.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą