2018 m. kovo 4 d., sekmadienis

Tikra jaunų emigrantų istorija (10). Pomidoržmogis

Su dienos šviesa pasirodė dar viena utėlė. Užklupo mus nepakilusius nuo čiužinių. Tai buvo apvalaus veido pliktelėjusi žmogysta, be intelekto įspaudų blizgančiame įraudusiame veide. Beveik kaip pomidoras. Iš karto nesupratome, ar tebesapnuojame, ar jau prasidėjo gyvenimiška tikrovė.
-          Kur Vaciukas?! – piktai išrėžiau vietoje „laba diena“.
-          Vaciukas Vemblio stadione renka šiukšles.
-          ???
-          Jį išvežė į Londoną, nes atsirado puiki darbo vieta.
Taip lyg niekur nieko porina pomidoržmogis.
-          Kas čia per manevrai? Kodėl mus apgavote ir su maišais palikote prie prekybos centro?!
-          Ramiai, ramiai, niekas jūsų neapgavo, pasikeitė situacija.
Taip, taip, susirinko pinigus ir pasikeitė situacija!

-          Mes sumokėjome už įdarbinimą, o jūs čia kažkokias nesąmones krečiate.
-          Viskas bus gerai, ieškome palankiausio varianto, – nemirksėdamas tikina pomidoržmogis.
Taip jį ir pavadinkime, nes pats prisipažino ne vienerius metus kažkur netoli Margeito šiltnamiuose skinantis pomidorus ir šiose apylinkėse gyvenantis su žmona bei vaiku.
-          Mums jau ir Piterbore, ir Margeite ieškote palankiausio varianto, o reikalai kaip nejuda iš vietos, taip nejuda. Tik Vaciuką prapuldėte...
-          Viskas tuoj pajudės, po pietų atvažiuos keli mano pažįstami, užpildysite anketas, blankus, nuveš jus į fabriką, kuriame nuo šiol dirbsite.
Vėl kažkodėl leidžiamės svaiginami pažadų, lyg užburtame rate mus vedžiotų telefoniniai sukčiai, kurių vienintelis tikslas – išmelžti iki pat dugno. Kažin kokia migla prapuldė blaivų protą.

BUS DAUGIAU.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą