2016 m. kovo 3 d., ketvirtadienis

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (2). Vatikanas, žmogus be galvos, paukščių baletas ir kelionė traukiniu į Teračiną

2016 m. vasario 17 d., trečiadienis

Ryte svečių namų administratorius kiek apniukęs pasitaisė: popiežius, pasirodo, dar negrįžo į Vatikaną iš Meksikos, o gal jo planai pasikeitė... Tad ir mums nebereikėjo skubėti. Ramiai papusryčiavome, susikrovėme kuprines ir išlindome į dienos šviesą, į beįsibėgėjančią Romą. +15 C, retkarčiais miestą nutvieskia saulė.
Iš Vittorio Emanuele metro stoties per visą Romą nusigavome iki Ottaviano stoties, nuo kurios Vatikanas pėstute pasiekiamas per 10 minučių. Vatikano muziejaus nelankysime, nes bilietai brangoki, be to, kur tik čia bepasisuksi – ir taip visur muziejus, nemokamas! Užteks ir Šv. Petro bazilikos – didžiausios pasaulyje katalikų šventovės.

Į ją patekti – tas pats, kas praeiti patikrą oro uoste. Visgi dangiškasis orlaivis, sklendžiantis iki nesuvokiamų erdvių! Lankytojų daiktai peršviečiami rentgenu, visi įeinantieji atidžiai „paglostomi“ metalo detektoriais. Eilė buvo gan neilga, o tai yra milžiniškas ne sezono privalumas.
Bazilikos viduje atsiverianti erdvė tikrai įspūdinga. Ir pastatyk gi tu man tokią galybę, išlenk tokius skliautus!

Tiesa, kai kurie auksine spalva dengti apipavidalinimai atrodo gan kičiškai, bet čia visko tiek daug, kad net makaulė, regis, tuoj atsisuks nuo kaklo ir nuriedės nežinoma kryptimi... Jei netyčia kiltų kūrybinis įkvėpimas, galima ir laišką popiežiui parašyti arba savo dienoraščius čionai sumesti (bet tuomet visa tai skaitytumėt ne Jūs, o pats popiežius ir, aišku, kuo puikiausiai suprastų pasakojimo gijas).
O jei įkvėpimas snūduriuoja, tuomet pasižvalgykime po Vatikano aikštę.
Paskui Judita staiga pajuto trauką arkliams, kuriuos labai myli.
Indiškas skaras pardavinėjęs ramus senukas padrąsino ją prieiti arčiau ir pabučiuoti žirgą, ar kaip čia geriau pavadinus Vatikano aikštės-širdies ristūną.
Vos tik iškėlus koją iš Vatikano, vėl galima kokiame nors kieme surasti tylos pritvinkusią bažnytėlę. Įdomu, kiek šimtų (tūkstančių?) jų čia yra iš viso?

- - -

Be kelių minučių 12 valanda. Netoli Vatikano radome keistą nei administracinių, nei prekybinių patalpų kompleksą su požeminėmis aikštelėmis ir pustuštėmis valgyklomis virš jų. Laukiame pietų.

- - -

4,70 euro už lėkštutę (ne lėkštę!) lazanijos. Kirminui apmarinti. Vienoje iš Lietuvos picerijų kur kas geriau pagamina šį patiekalą. Pusalkani vėl leidžiamės į kelią.
Juodaodžiai ir kitokie spalvingi žmonės gatvėse pardavinėja grakščias lazdeles video / foto kameroms. Jos turbūt Kinijoje pagamintos iš popierinio aliuminio, savikaina vargiai didesnė nei 10 eurocentų, o kainuoja greičiausiai 5-10 eurų, jei ne daugiau. Priklausomai nuo pardavėjo nuotaikos ir turisto-pirkėjo kvailumo. Pardavėjo nuotaika tiesiogiai proporcinga pirkėjo kvailumui ir atvirkščiai. Vicious circle. Kitaip, čionai tų pardavėjų nė su itališku žiburiu nerastum.
Užnugaryje palikę Šv. Petro Baziliką, atpėdinome prie labai įdomios pilies, kuri itin panaši į laivą. Castel‘ Sant Angelo. Prie drumzlinos Tibro (Tevere) upės.
Čia aptikome žmogų be... galvos.
Pilies sargas, raitelis be makaulės? Kam ta galva?! Į „laivo“ vidų nėjome, nes ir jėgos po truputį seko, ir bilietai brangoki (10 eurų; kelionės pradžioje įsigytas Romos pasas leistų kelis muziejus pasirinkti nemokamai, bet kadangi mes neketinome ilgai užsibūti sostinėje, tokių pasų neįsigijome). Užtat Judita surengė nemokamą paukščių baletą!
Įdomūs sparnuotieji čia plasnoja.
Šalia pilies – nuostabus parkas su įvairiausiais aukštais medžiais.
Po paukščių baleto pajudėjome atgal, Šv. Petro bazilikos link, o paskui į Ottaviano metro stotį. Ottaviano gatvė knibždėte knibžda: kas tonomis apkvaišusiems turistams parduoda plastmasinį auksą, kas kepa kaštonus, kas siūlo bilietus į bala žino kur (o gal ir į niekur), kas atvirai demonstruoja nupuvusias galūnes ir t.t. ir pan.
Tokia tikrovė. Didžiuosiuose miestuose, megapoliuose visada itin išryškėja ne tik išorinis blizgesys, bet ir skurdas. Pakampėse miegančiųjų ne vienas ir ne du. Neretai gali pastebėti pro šalį ramiai prakulniuojantį kunigą, susimąsčiusį arba nelabai, atsipūtusį arba susikausčiusį... Romos katalikų sostinė vis dėlto. Kurgi kitur, jei ne megapolyje išsišauna žmogaus vienišumo jausmas, nervas. Bent jau man. Gal tai ir paradoksalu – juk toks visur aplinkui judėjimas! Kaip lengva tokiose vietose pasijusti niekam nepastebimu statistiniu vienetu, santykiniu sraigteliu, mažyčiu krumpliaračiu, kuriam iškritus niekas nė nepastebėtų, o milžiniška mašina toliau suktųsi dar daugybę šimtmečių, tūkstantmečių...
Betgi visi jie – ir tas, ir anas, ir šitas, ir baltas, ir juodas, ir geltonas, ir oranžinis, ir pilkas, ir... – turi sielas. Kiekvienas, po galais! Ir darbštuolis, ir sukčius, ir prostitutė, ir visur neva vėluojantis italas... Kiekvieno jų sielos judesiai yra unikalūs – nė vieno tokio, lygiai tokio paties, niekada nebuvo ir nebus.

- - -

Knibždėlynas visada dar labiau sutirštėja aplink autobusų-traukinių stotis. Bileterijoje (Tickets office) konsultantė viską labai suprantamai paaiškino angliškai ir dar surašė informaciją ant lapuko. Traukinys R21883 15.36 val. iš Romos išvyksta į Priverno Fossanova, tenai atvyksta 16.31 val. ir tuomet, vos išėjus pro geležinkelio stoties duris, reikia sėsti į autobusą RM403, kuris 16.36 val. išvyksta į Teračiną (Terracina), kurioje bus 16.56 val., 2 bilietai po 6,90 euro. Iki traukinio išvykimo buvo likę pusantros valandos.
Traukiniais keliauti čia turbūt pigiau, nei pirkti sumuštinius stotyje. Sumuštinis, į kurį žiūrint nevalingai kyla juokas ar net gailestis, kaštuoja 4-5 eurus. Todėl šio to įsigijome parduotuvėje: puslitrį alyvuogių, pjaustytos mėsos, traškių užkandžių, keletą skardinių itališko (!) alaus. Beje, visai neblogas. Viskas tekainavo 6 eurus. Keista, bet užsukome į McDonald's, o jame užsisakyta kapučino kava buvo tikrai nuostabi – ją galima ne gerti, o šaukšteliu valgyti. Matyt ir šiose greitojo maitinimo vietose įdiegtas itališkas kavos supratimo standartas.
Suoliukų stotyje nėra, tad pritūpėme kur papuolė, užkrimtome, o po to gana lengvai suradome savąjį traukinį ir įsitaisėme antrajame jo aukšte.
Jėgos palaipsniui ėmė grįžti. Traukinys ne itališkai punktualus, patogus, minkštas ir bilda pro labai gražias vietas. Taip keliaujant nejučia užplūsta tikroji kelionės dvasia. Kairėje pusėje ėmė vertis kalnuoti horizontai – apeniniškos idilės.
Kalnai po truputį vis artėjo ir aukštėjo. Žaluma vis labiau ryškėjo. Judėjome pietvakarių kryptimi. Laukuose plytėjo daugybė vynuogynų. Tokie kraštovaizdžiai – tikra atgaiva akiai ir sielai. Romos triukšmo neliko nė vienos šešioliktinės. Po valandos atsidūrėme nedideliame Priverno miestelyje.
Autobusas su švilpiniuojančiu vairuotoju jau laukė mūsų. Iš viso buvo gal 6-7 keleiviai. Riedėjome, sukiojomės tarp pakalnių, retkarčiais sustodavome, keleivių vis mažėjo, kol galiausiai likome tik mudu ir vis entuziastingiau itališkas melodijas švilpiniuojantis vairuotojas. Į Teračiną mažai kas vyksta tokiu metų laiku.
Išlipus, vairuotojas intensyviai itališkai pasakojo, kur rasti miesto centrą, tada išsiskyrėme ir patraukėme savais keliais. Miestelio parduotuvėlėje nusipirkome 2 litrus pilstomo balto vyno, kurio litras tekainuoja 1,50 euro, pasisvėrėme keletą rūšių sūrių, nusistvėrėme gerą gabalą itališkos duonos ir netoliese prisėdome apmąstyti tolimesnius žingsnius.
Turėjome vieno žmogaus telefono numerį (Hospitality club), bet jis matyt buvo pasenęs – nepavyko užmegzti ryšio. Todėl pakilome ieškoti Bed and Breakfast, hostelio ar kokių nors svečių namų. Pamažu ėmė temti.
Ši užduotis pasirodė esanti ne iš lengviausių, nes jokių iškabų niekur su žiburiu nematyti. Vieną Bed and Breakfast pagaliau atradome, bet iš antro aukšto pro langą telefonu kalbanti italė aiškiai rėžė: fu-llo, fu-llo ar panašiai. Suprask, vietų nėra. Ką padarysi, nukiūtinome tolyn ir patekome į kažkokį autoservisų regioną. Panašu, čia viešbučio tikrai nepavyks rasti.
Kai kelionėje apima neviltis ar nerimas, kai išsenka jėgos, galioja viena nerašyta auksinė taisyklė: reikia sustoti, atsipūsti, trumpam prisėsti. Taip ir padarėme. Užsukome į nedidelę parduotuvėlę-bariuką, Judita užsisakė kavos ir ėmėme kalbinti pardavėją. Ji kalba angliškai tiek, kiek aš itališkai, tad akivaizdu, jog mūsų pokalbis vystėsi gana keistai. Judita vartė italų kalbos pradžiamokslį ir vis bandė paklausti, kur galima pernakvoti. Bet, mūsų laimei, į bariuką užsuko italas, kuris iš pradžių pasirodė gan apskuręs, bet tai tebuvo pirminis įspūdis. Jis žiūrėjo per akinių viršų ir kažką vis aiškinosi su pardavėja. Jų pokalbyje vis išsprūsdavo žodis lituano. Paskui italas pasikuitė savo telefone, ėmė ant lapuko rašyti skaičius, kažkam paskambino ir vėl pakartojo lituano. Supratome, kad jis nori mums padėti. Ir iš tikrųjų, netrukus delnais imituodamas vairo sukiojimą pasisiūlė pavėžėti iki vietos, kur galėsime gauti kambarį (it. camera). Padėkojome geranoriškai pardavėjai, pasakėme čiau čiau (ciao ciao) ir sėdome į italo nedidelę, bet komfortabilią mašinėlę. Jis paleido kerinčią atmosferinę muziką, po truputį ėmėme kalbėtis angliškai. Pasirodo, muzikantas. Papasakojome, kad ir mes Lietuvoje muzikuojame.
Nemažai pasisukioję po Teračiną, atsidūrėme šalia vienos vaistinės, prie kurios tuoj atkaukšėjo pasitikti Ančela. Ji paprašė palaukti lauke, kol užlips į viršų ir truputį aptvarkys kamerą, atleiskite, kambarį.
Apartamentai erdvūs, su virtuve ir balkonu, Wi-Fi, dušu, televizoriumi, kavos aparatu, aplinkui jokių kitų gyventojų. Kaip namuose. Aišku, už tai reikia sumokėti. 60 eurų. Nesiderėjome, nors teko atseikėti daugiau nei Romoje. Štai toks vaizdas pro balkoną.
Esame šalia kanalo, kuris įsilieja į Tirėnų jūrą. Kol kas nežinome, ar čia užsibūsime ilgiau, ar nakvosime dar vieną naktį. Teračinoje yra ką pamatyti. Senamiestis, berods, senesnis net ir už Romos. Čionai puikus oras, senesniais laikas į šias vietoves ilsėtis atvykdavo net ir popiežiai. Labanaktis.

BUS DAUGIAU.

N.L.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą