2016 m. kovo 14 d., pirmadienis

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (4). Apie užburtas Tivolio gatveles, itališką virtuvę, arba kaip mes sulaužėme vieną Romos autobusą

2016 m. vasario 19 d., penktadienis

Atsisveikinimas su Teračina

Šeimininkė Ančela taip ir nepasirodė. Išsivirėme spagečių, papusryčiavome, susirinkome daiktus, bute palikome raktus, užtrenkėme duris, kaip mums ir liepė, ir išėjome į Teračiną, į primavera, į pavasarį... Turbūt dėl nesusikalbėjimo vieni kitų nesupratome – greičiausiai 60 eurų mums paskaičiavo už dvi paras. Visai neblogai!

Netoli nuo laikinųjų namų suradome stotelę, iš kurios per 15 minučių buvome nuvežti į traukinių stotį.
Užnugaryje ant Tirėnų jūros kranto liko rymoti įstabioji kalnuotoji Teračina. Kartu mikroautobusu važiavęs italas padėjo susiorientuoti stotyje, atsižymėti dar Teračinoje, spaudos kioske įsigytus bilietus į Romą (kioske pardavėja dirba kartu su pagalbininku – ant rankų tupinčiu pilku katinu). Italas puikiai suprato angliškai ir švieslentėje parodė, kad mūsų traukinys išvyks 9.16 val. Sakėsi, žinąs ir Lietuvą. Kadangi buvo likęs dar beveik pusvalandis, stoties kavinukėje užsisakėme cappuccino kavos.
Puodelis kainuoja 1 eurą. Tai buvo viena geriausių kavų, kokią kol kas teko ragauti Italijoje. Tiršta kaip žiemos naktis. Baigiant gurkšnoti kavą, pastebėjau, kad į stotį atbildėjo traukinys. Buvo 9.00 val., o žmonės kažin kodėl lėkte lėkė į jį. Gerai, kad ir mes puolėme iš paskos. Dar reikėjo viaduku perbėgti į kitą bėgių pusę... Pasirodo, tai ir buvo traukinys į Romą, kuris, neaišku kodėl, išvyko 15 minučių anksčiau, nei turėjo išvykti. Gal tai atvirkščias italų punktualumo suvokimo variantas? Šiaip ar taip, traukinys gurkšnojančių kavą nelaukia.
Šį kartą kiek prastesniame vagone dardame į ten, kur, sako, veda visi keliai. Saulėta pavasario diena. Primavera.

Sumanymas vykti į Tivolį

Staiga sumanėme, kad reikia, vos tik sugrįžus į Italijos sostinę, keliauti į šalies šiaurės rytus, į Romos priemiestį Tivolį, esantį maždaug už 30 kilometrų. Girdėjome, kad ten galima pamatyti daug įspūdingų sodų, krioklių.
Todėl nieko nelaukę sėdome į metro B linija kursuojantį traukinį. Pasirodo, ir Romoje yra savų saliamonų: čia jie sugebėjo ne tik grafičiais šlykščiai apdergti visą traukinio vidų – langus, sėdynes – bet ir visa išorė, vagonų šonai nupeckioti taip, jog norėdamas parašo nebeįterptumei. Ir įsigudrink tu man šitaip!
Išlipome P. Mammollo stotyje. Vietinės Fabijoniškėse, tik dar šiek tiek baisesnėse. Dažniausiai tokia priemiesčių dalia… Ypač megapoliuose. Metro stoties dešinėje esančios Cotral autobusų stoties bare (!) nusipirkome du bilietus į Tivolį, pirmyn ir atgal. Riedėjome per ganėtinai šiukšlinus ir ne itin įkvepiančius Romos pakraščius, kol galiausiai atsidūrėme ten, kur norėjome.
Tivolis įsikūręs ant gan stačių kalvų, apačioje palikome daugybę namų stogų. Kairėje kelio pusėje atsivėrė panoraminiai vaizdai.
Turėjome tikslą aplankyti Vila d’ este arba Vila Gregoriana. Bet prieš tai nusprendėme papietauti. Pakankamai jaukioje kavinės terasoje ištiesėme kojas ir laukėme pateikalų, kurie stendo nuotraukose atrodė gana mėsingi. Į komplektą taip pat turėjo įeiti vanduo ir iš puodelio virstanti cappuccino kava, labiau primenanti ledų porciją. O lėkštėse gavome neblogą saują bulvių ir po 2 pusės degtukų dėžutės dydžio vištienos gabaliukus. Tiesa, buvo ir padažo imitacija, ir keli parduotuvėje pirktų fasuotų daržovių žiupsneliai. Nors kukliai, bet visai smagiai užkandome. Iš puodelio virstanti kava reklamoje tikrovėje tapo dvidešimčia gramų espresso kavos žaisliniuose lėlių puodeliuose. O, visagale reklama!
Greta pietauti įsikūrė 4-5 žmonių grupelė, kalbėjusi prancūziškai. Augalotas padavėjas nuotaikingai demonstravo prancūzų kalbos žinias, juokavo, sklaidėsi ir, žinoma, visai pamiršo mūsų staliuką. Paskui prisiminė, dar trumpai prancūziškai šnektelėjome su šalia pietaujančiais kaimynais. Iš kažin kur į kavinę įpuolė kita darbuotoja, kuri taip pat labai mylėjo prancūzus, kibirkščiavo iš pasitenkinimo, sutikusi tautiečius. Kaip visa tai svetima lietuviui, svetur sutikusį lietuvį… Vėliau, atsiskaitant prie baro, kibirkščiuojanti darbuotoja prisipažino prieš 28-erius metus į Italiją atvykusi iš Prancūzijos ir iki šiol čia gyvenanti. Mano galvoje vyko sunkiai suvokiamas italų ir prancūzų kalbų nuotrupų karas. Už stebuklingai reklaminiame stende atrodančius pietus paklojome 16 eurų ir labai greitai vėl išalkome. Tokia Italijos realybė.

Apie itališką virtuvę

Dabar reikėtų šiek tiek skelti apie Italijos virtuvę. Tegul supyksta itališko maisto garbintojai, bet vis viena mesiu akmenuką į jų kulinarijos daržą. Iš esmės viskas čionai paremta tešla (žinoma, galima sakyti, jog tai skonio reikalas). Ne tik tešla, bet ir makaronų kabinimu turistams ant ausų. Picos, makaronai, koldūnai – tešla, tešla, tešla... Po kurio laiko jau ir akyse ima vaidentis tešla. Italui tešla kaip lietuviui... bulvės. Tikrai pasaulyje yra įspūdingesnių virtuvių. Nepasiduokite tingiai itališkos tešlos propagandai! Gal kažkur jie visa tai ruošia ir neblogai, yra neabejotini savo srities specialistai, tačiau tose maitinimo įstaigose, kurių iškabose skambiai bylojama „Restorante-bar-pizzeria“ tikrai to neparagausite. Šventoji trejybė! 3 in 1. Gal visa tai ir geriau už McDonald’ą, bet galima atrasti ir tam tikrų bendrų taškų, nes milijonai čia zujančių turistų greitai išalksta ir nelabai mėgsta laukti, kol jiems kas nors ką nors atneš. Tikro italo namuose ruošiami pietūs, tikiuosi, yra kitokie. Čia ko gero tas pats, jei lygintume jų gerą cappuccino kavą ir parduotuvines zagatovkes 3 in 1 arba vienetinę ir masinę pasiūlą.
Reziumuojant: nėra turbūt tikslo net ir lyginti italų ir, pavyzdžiui, kinų virtuvių. Paslėpkite pagaliau tą tešlą ir duokite lietuviškų vasaros daržovių iš kaimo! Bet ar ne per daug laiko skiriama virtuvės reikalams, po galais?! Važiuojame toliau.

Tvivolio žabangos

Ne, nevažiuojame, kol kas tik pajudame ir einame ieškoti, kur gi tieji Tivolio sodai. Vos pajudėję, patekome į ratu aplink pirštą vedžiojančių nuorodų verpetus. O gal tie verpetai dėl nuovargio sukasi mūsų galvose? Vienas italas rodo į vieną pusę, kitas – į kitą. Ratuku apeiname gabalėlį senamiesčio.
Kuprinės vis labiau sunkėja, lyg kažkas į jas nepastebimai periodiškai spraustų po plytą. Pagaliau viena italė, donna, atveda prie mikroautobuso, kuris turėtų per 20 minučių nuvežti į Vila Gregoriana. Manėme, kad ši vieta kur kas arčiau, greta Vila D‘este (kaip yra iš tikrųjų ir vėliau nesupratome). Vairuotojui sumokame 2 eurus ir prasideda serpantininiai itališki kalneliai. Zig-zag, zig-zag, zig-zag siauromis Tivolio senamiesčio gatvelėmis, mikroautobuso šoniniai veidrodėliai tik per plauką nesibučiuoja su kelkraščiuose stovinčių mašinėlių veidrodėliais. Po 10 minučių tokio sukiojimosi pastebime, kad atsidūrėme toje pačioje vietoje, iš kurios išvažiavome! Ir viskas? Ne. Važiuojame tolyn, kylame aukštyn. Gal tai sapnas? Gal taip, gal ir ne.
Pagaliau išlipame Vila Gregoriana stotelėje. Vairuotojas paaiškina, kur traukinių stotis (jos mums nereikės, nes turime autobuso bilietus į Romą), kur grįžtant sėsti į autobusiuką ir čiau čiaaaa-uuuu į pakalnę.

Dėl kalbų mokėjimo ir nesezoninių siurprizų

Gal Romoje jaunimas šiek tiek ir raukia angliškai, bet kitur – nė bum bum, išskyrus retas išimtis. Kam ta anglų? Mes juk Romos imperija! Britai turbūt mąsto panašiai: kam ta prancūzų, ispanų, italų? Mes juk Didžioji Britanija!
O mes pasijutome, tarsi apgauti Didžiojo iliuzionisto. Tiek kabarojomės, ieškojome, veržėmės, kad sužinotume, jog Vila Gregoriana sodai, įsivaizduokite, lankytojams atverti bus tik nuo kovo 1-os dienos! Po 10-ies dienų. Ne sezonas, kad jį kur itališka tešla! Paspoksokime bent pro tvoros plyšį.
Tenai palandžioti būtų visai įdomu. Už tvoros lyg mus erzindamas burzgia itališkas katinas. Gal trumpam vertėtų pasiversti katėmis? Ir pralįsti pro plyšį... Katės visada turėjo privalumų, privilegijų ir išskirtinių talentų ignoruoti žmones.
Na ką gi, pasižvalgėme pro tvoros tarpus ir metas ieškoti kelio į Romą. Kol Judita trepsėjo stotelėje, aš nuėjau ant tilto ir priešais akis išsiveržė tokie fontanai, atleiskite, kriokliai.
Gražus, kaip ten bebūtų, tasai Tivolis.
Ypač pėstute senamiesčiu leidžiantis žemyn centro link.
Sutikome ir vieną baikerį.
Gatvės-gatvelės, siauros kaip gyvenimo kraujagyslės. Kartais tamsios, kartais ryškios.
Kartais proziškos, kartais sakralios.
Su kišenėlėmis ir užančiais... Kur tik neįsikuria žmonės!
Kalnuose ir jūrose, upėse ir bedugnėse, kraterių pašonėse, džiunglių haliucinacijose, terasose, balkonuose, rūsiuose ar tiesiog tarpuvartėse. Visi keliai veda į Romą, bet geriau išcirkuliuokite mane į Veneciją, o paskui galbūt atrasiu savo kanalą į atvirą kosmoso jūrą...
- - -
Nusileidome žymiai greičiau, nei pakilome. Nusiristi visada lengviau. Autobusas ir vėl ištatuiruotas grafičiais. Vienas šalia sėdintis juodukas paauglys nenustygsta vietoje: į save panašių kompanijoje ploja delnais, garsiai groja muziką per telefoną, repuoja, žvengia ir ko tik dar nedaro... Čia jis savas, čia jo miestas, čia jis kalba itališkai taip, kad net gerai mokėdamas kalbą turbūt vis viena nieko nesuprastumei.
Pro šonus slysta automobilių pardavimo centrai: Citroen, Peugeot, Žiguli... Dėl paskutinio, žinoma, pajuokavau – noriu patikrinti, ar skaitydami neužmigote. Kai raitau šias eilutes, daug kas aplinkui jau miega – ant žemės, ant suolų, ant kėdžių, gerai, kad dar ne ant lubų. Sako, nepatogu, kaldra krenta. Lėktuvas dar negreitai. Pirma valanda nakties. Pakilsime tik septintą. Judita irgi miega. Pajuokauti reikia, kad ir pats neužmigčiau. Kas tuomet rašytų?

Kaip mes sulaužemė vieną Romos autobusą

Užbėgau šiek tiek per daug į priekį. Geriau papasakosiu, kaip mes sulaužėme vieną iš tūkstančių Romos autobusų. Gal imperija per daug dėl to nesupyks? Grįžkime prie nuoseklumo.
Grįžę į Romos Termini stotį (jei visi keliai veda į Romą, tai visos Romos gatvės turbūt veda į šią stotį), sėdome į vietinį autobusą ir patraukėme ieškoti... nepatikėsite... Koliziejaus! Taigi, nepasiekėme vieno pagrindinio šios kelionės tikslo: NEAPLANKYTI KOLIZIEJAUS. Tiesa, iš dalies įvykdėme. Jo mes ir neaplankėme. Šiek tiek priartėjome ir apsisukę nuėjome atgal.
Nieko ypatingo. Tokių apgriuvusių sienų Italijoje daug. Yra ir kur kas įspūdingesnių Jaučiu, kaip skrieja į mane snobiškų kelionių mylėtojų akmenys. Šiek tiek pasilenksiu.
Šalia Koliziejaus įsitaisiusi jauki bažnytėlė su vidiniu kiemeliu, kurio fontano baseinėlyje ramiai plauko auksinės žuvelės.
Vienoje iš pagrindinių Romos arterijų penktadienio vakarą turistų nors vežimu vežk. Čia ir gatvės muzikantų aptikome.
O bažnyčioje – tyla ir ramybė.
Didingų pastatų čia esama.
Taigi, apie sulaužytą autobusą. Atgal iki Termini nuo Piazza Venezia reikia pavažiuoti 40-u arba 64-u autobusu. Viename iš jų vietos buvo likę tiek, kad net uodas labai norėdamas nebūtų įsispraudęs. Tiesa, jei keleiviai būtų supratingesni, labiau pasitrauktų nuo durų, gal dar vienas kitas turistas kaip nors būtų tilpęs. Bet vos tik su Judita šiaip ne taip prisiplojome prie tirštos žmonių masės, durys iš karto ėmė streikuoti: užsidaro – atsidaro, užsidaro – atsidaro...
5 minutes nepajudame iš vietos. Už mūsų jau stovi dar keletas 40-ų ir 64-ų autobusų. Vairuotojai nesiima jokių veiksmų. Sugedusio autobuso vairuotojas tik spaudo mygtukus, šokdina duris, o kiti jo apvažiuoti nesugeba arba nenori. Absurdas. Nei išlipti, nei važiuoti tolyn. Visi taip ir stovim. Judita pradėjo lietuviškai prašyti, kad nuo durų pasitrauktų žilabarzdis senukas, kuris nutaikęs progą įšoko į autobusą, apgavęs streikuojančias duris (pats metas lietuvių kalbos pasimokyti ir italams!), šiaip taip prasibrovėme lauk ir palikę kamštį, kuris iš dalies ir prasidėjo dėl mūsų kaltės, į stotį iškulniavome pėsčiomis. Tai buvo vieni sunkiausių metrų visos kelionės metu, nes jėgų skalėje jau senokai degė raudoni perkrovos mygtukai.
Kamštis vėliau buvo pramuštas, nes mūsų sugadintas autobusas tuščias išvažiavo turbūt į remonto dirbtuves, o iš paskos pasipylė dar pilnesni kiti autobusai. Galiausiai prieš pat Termini įšokome į vieną iš jų ir pribaigėme vienos stotelės atstumą.

Čiau čiau, Italija!

Viskas? Beveik. Na dar itališki saldainiai – lauktuvės vaikams, keli užkandžiai, keli nedideli butelaičiai alaus, kurio pagurkšnosime autobuse, žiūrėdami į šviesomis apsipylusią Romą, vykdami į Chiampino oro uostą. Dabar jau greitai antra valanda nakties. Kas šnekučiuojasi, kas snaudžia. Kol kas niekas neknarkia. Dvi amerikietės kalbasi apie pinigus, vienas italas, išsitraukęs nešiojamąjį kompiuterį visą laiką monotoniškai burba į ekraną lyg melstųsi (greičiausiai per Skype su kažkuo bendrauja – ir surask gi tu man tokių kantrių pašnekovų, išklausančių iki pat ryto!), greta lūkuriuoja graži lietuvių šeima – galvos ant kavinės staliukų. Grazie, grazie... Ciao, ciao, čiau čiau, Italija! Čiau. Arrivederci!
P.S. Norėtųsi kada nors čionai sugrįžti, aplankyti Veneciją, Siciliją...

Šios kelionės užrašų PABAIGA.

Nerijus Laurinavičius.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą