2016 m. kovo 10 d., ketvirtadienis

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (3). Citrinų, apelsinų ir kaktusų apsuptyje

2016 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Ryte Teračiną nuplovė lietus. Tuoj lįsime lauk pasižvalgyti. Teks išsitraukti mėlynąją striukę, kuri yra pakeliavusi po pasaulį daugiau negu aš. Buvau ją pernai paskolinęs Nikodemui, kai jis Ispanijoje ėjo Šv. Jokūbo keliu. Jei ir mums kada nors tektų atsidurti tame kelyje, manau, mėlynoji apsauga nuo lietaus dar kartą patirtų piligrimystės dalią.


- - -

Dienos šviesoje išvydome, kur atsidūrėme. O atsidūrėme maždaug 300 metrų nuo Tirėnų jūros. Teračinoje gyvena apie 45 000 žmonių, nors iš viršaus miestelis atrodo gan didelis. Išsiskleidę skėčius nutipsenome paliesti jūros.
Kažkur priekyje, vandenų horizontuose, plūduriuoja viena gražiausių Italijos salų – Ponza. Tačiau numatytam planui iki jos nuplaukti (apie 61 kilometrą) nebuvo lemta išsipildyti, nes ne sezono metu, pasak vakar mus vežusio vairuotojo, į šią salą niekas turistų neplukdina. Dėl to per daug nenusiminėme ir patraukėme savu piligrimų keliu aukštyn į kalnus. Ant aukšto skardžio dunkso senovinės šventovės mūrai.
Kuo labiau tolome nuo Teračinos centro, kuo labiau serpantinais kopėme aukštyn, tuo labiau į vidų plūdo ramybės ir pasakiško džiaugsmo syvai. Pasijutome tarsi Italijos kalnų kaimelyje, kuriame viskas ką tik pradėjo žydėti, gieda gaidžiai, o vaiskios žalumos, citrinų, apelsinų ir kaktusų apsuptyje įsitaisę gyvena žmonės. Toliau tekalba nuotraukos.
Lietus tai sustiprėdavo, tai aprimdavo. Nuo viršūnės atsivėrė be galo nuostabūs vaizdai. Visa kita – neaprašoma.
Leidžiantis žemyn, lietų įveikė saulė ir visas kelias (gal 3-4 kilometrai) nutvisko kitomis spalvomis.
Judita be galo džiaugėsi ne parduotuvių lentynose, o medžių šakose sukrautomis citrinomis. Prisipažinsiu, nesu to regėjęs iki šiol ir aš.
Apelsinus kažkada teko net ir skinti (Spartoje!), o citrinų – ne. Tegul šviečia! Galbūt kokią vieną būtume ir nusiraškę, bet nepasiekėme. Taip mums ir reikia. Gal italai lygiai taip pat rugpjūčio mėnesį stebėtųsi mūsų soduose švytinčiais obuoliais, kaip mes vasarį stebimės jų citrusiniais vaisiais, patogiai įsitaisiusiais medelių šakose.
Grįždami iš aukštumų kirtome Teračinos senamiestį (centro storicco), į kurį paskui sugrįžome vakarop, besileidžiant saulei. Tiesą pasakius, kol kas nesu matęs jaukesnių senamiesčio labirintų su siauromis gatvelėmis, atsiverenčiais panoraminiais vaizdais ir jūra horizonte. Tarytum sutirštintas Vilniaus Užupio ir Nidos mišinys, nors toks palyginimas labai sąlyginis.
Beje, kaip jau minėjau, Teračinos senamiestis senumu nenusileidžia net ir Romos senamiesčiui. Čia išlikę kelių tūkstančių metų senumo mūrai, požeminės drenažo sistemos ir kt.
Įspūdingai atrodo ir Teračinos katedra, kurios skambantys varpai vakare mus ir prisiviliojo į viršų. Trumpam patekome į itališkai laikomas katalikų pamaldas.
Taip palydėjome saulę.
Drąsiai rekomenduoju šį miestelį, šią vietovę, visiems norintiems patirti nepakartojamą atradimo džiaugsmą.

- - -

Nors nakvynė brangoka, nusprendėme pasilikti čia dar vieną dieną. Tačiau apartamentų šeimininkė nepasirodė visą vakarą. Vakar paliko raktus ir liepė paskambinti, jei nuspręstume užsibūti ilgiau. Skambinome ne vieną kartą. Niekas neatsiliepia. Gal dar užklups vėlai vakare ar ankstyvą rytą. Jei ne, teks ryte neatsisveikinus traukti atgalios, į Romą, nes rytoj paskutinė diena Italijoje prieš šeštadienio skrydį į Vilnių. Reikia nepavėluoti.

P.S. Telaimina Jus Dievas! Visur ant pečių po Italiją tampiausi Miltinį. Gilus ir sunkus. Labai įdomi knyga, beje...
BUS DAUGIAU.

N.L.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą