2016 m. vasario 4 d., ketvirtadienis

Latvijos dienoraščiai. Antroji dalis (5). Brangioji, aš sumažinau vaikus

2015 m. liepos 7 d., antradienis

Prancūziškas žodis le vent reiškia vėją. Paklausite, o kas gi sieja prancūzų kalbą ir Ventspilį? Atidžiau pasižiūrėkite į šio miesto pavadinimo šaknį. Nesvarbu, kad kas nors jums mėgins aiškinti, jog Ventspilis – tai Ventos upės miestas. 2015 metų liepos 7 d. jis tapo tikrų tikriausiu Vėjo miestu, arba Vėjamiesčiu. Vėjas įsismagino jau naktį – per miegus palapinėje girdėjome, kaip jis be paliovos šiaušia, darko medžių ševeliūras. Ryte, geriant kavą, sugebėjo net didelį akmenį nupūsti, užtrenkdamas virtuvėlės duris.

Nepaisydami pasišiaušėlio išdaigų, apsilankėme Renkio parke, kuriame, jei nori, gali pasijausti filmo „Brangioji, aš sumažinau vaikus“ personažu. Čionai išsiblaškęs milžinas pametė skrybėlę, suplyšusį batą, siūlų kamuolį, šukas ir raktus. Gerai, kad dar galvos nepametė.
Jei būsi neatsargus, tave gali pavojingai priminti žiogas ar koks nors kitas grėsmingas padaras.
Vėjui matyt taip makaulė susisuko (jei kada nors jis tokią turėjo), jog jis mėgino šalia parko esantį fontaną užpūsti kaip torto žvakę. Fontanas ne iš kelmo spirtas – taip lengvai nepasiduoda!
Milžiniškų medžių parke vaikštinėti tokią vėjuotą dieną gana pavojinga – ant žemės pastebėjome ne tik daugybę aplaužytų šakelių, bet ir keletą visai rimtų šakų, kurios net ir galvą praskelti galėtų.
 Tad vėjui palikę sūpuoti milžino vaikų sūpynes, patys pasileidome tiesiai prie jūros. Ir tai buvo labai geras sprendimas, nepaisant to, kad dukra Dorotėja, priartėjusi prie vandens, vos vos galėjo nustovėti ant kojų ir sakė, kad jai nepatinka ta smėlio pūga. Kada gi daugiau išvysi tokią jūrą!
Vanduo anaiptol nešaltas, o ir dangus neapniukęs. Maudytis draudžiama, bet Judita vis tiek labai norėjo sulįsti į jūrą. Keli drąsuoliai, pasikinkę aitvarus, skriejo bangų paviršiumi.
Šalia jūros įkurtas gražus parkas, kurį apjuosia siauruko geležinkelio bėgiai. Parke galite pamatyti daugybę tikrų kadaise laivyne tarnavusių inkarų. Kai kurie iš jų sveria daugiau nei 10 tonų.
Pietavome toje pačioje Parventos kavinėje, o kol atnešė patiekalus, pasičiupau „Ventspils Balss“ naujausią laikraštį, kuriame rašoma, kad Ventspilį plūste užplūdo lietuviai (bent jau aš taip supratau).
Į šio miesto cerkvę patekti nepavyko, nes durys buvo užrakintos.
Netoli cerkvės įspūdingame pastate įsikūrusi Ventspilio gimnazija.
Ne pirmą kartą pastebime, kad Ventspilyje medžiai įgauna labai įdomias formas.
Ne visos durys gyvenime atsidaro. Kai kurios aptingsta ir paprasčiausiai... nesidarbuoja.
Vėjas nematė.

BUS DAUGIAU.

Nerijus Laurinavičius

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą