2016 m. sausio 31 d., sekmadienis

Latvijos dienoraščiai. Antroji dalis (4). Trankvilizuojantis lietus, Viduramžių šmėklos ir „Šerkšno tylos“ vakaras kempinge

2015 m. liepos 6 d., pirmadienis

Lietus pradėjo badytis dar pirmoje dienos pusėje, o paskui ir visai įsisiautėjo. Dauguma kempingiečių susipakavo palapines ir išrūko savais keliais. Stovyklavietės erdvės gerokai atsilaisvino.
Yra tokia kategorija verslų, kurių valdytojai visiškai nesuinteresuoti geru oru vasarą. Tai – uždarieji vandens parkai. Ventspilyje vienas toks yra – Ūdens piedzivojumu parks. Kitas atviras, visai šalia pagrindinio pliažo (apsilankymą jame aprašiau pirmosios kelionės į Latviją užrašuose).

Iš dangaus vis labiau pilantis dušas Ūdens piedzivojumu parkui tapo tikru išbandymu – apie pietus iš 200 vietų nebuvo nė vienos laisvos, o priimamajame nusidriekė maždaug 20-ies trepsėtojų eilė. Visi matyt pagalvojo panašiai: ką tokiu oru galima daugiau veikti? Nieko nepešę apsisukome ir patraukėme Ventspilio pilies link. Joje dar nesilankėme. Šeimyninis bilietas kainuoja 4,20 euro. Gidė pasitaikė labai sena, gal net senesnė už pačią pilį ir kažką rusiškai su erzinančiu latvišku akcentu burbuliavo po nosimi, todėl nieko nelaukdami atsiskyrėme nuo grupės ir savarankiškai ėmėme landžioti po pilies erdves. Čia senovės dvasia visai puikiai suderinta su moderniais apipavidalinimais, moderniomis instaliacijomis, atspindinčiomis skirtingus Ventspilio miesto gyvavimo laikotarpius.
Iš pradžių išoriškai nepasirodžiusi kažkuo ypatinga, kuo toliau, tuo labiau pilis viduje tapo jaukesnė, ypač kai visi turistai išsinešdino lauk ir mes likome vieninteliai piliečiai, kartu su ant raudonų čerpių žliaugiančiu lietumi slystantys į gūdžius viduramžių laikus.
Kylant aukštyn, atsiveria Ventspilio panorama su tolumoje kyšančiais uosto kranais.
Viename iš viršutinių aukštų įrengtas monitorius, leidžiantis visomis kryptimis valdyti video kamerą-žiūroną, pritraukti pilį supančius vaizdus.
Kinai šiais laikais per kelias sekundes gali pagaminti rankose iš karto trupančius daiktus, o senovės meistrai į savo gaminius įdėdavo širdį, todėl negali nesistebėti matydamas raižytą spintą, kuri veikiau panaši ne į spintą, o į sumažintus rūmus.
Meistrų seniai nebėra, o „sumažinti rūmai“ tebetviska. Kinai šypsosi, o jų pigiosios gamybos linijos gaminių varžteliai tuo metu rieda po stalu. Štai tau ir progresas! Kiek tokių pariedėjusių varžtelių visame pasaulyje! Žinoma, galbūt ne kiekvienas, toli gražu, tų laikų gyventojas savo apdarus kabindavo į tokią spintą. Tik pasiturintieji, turtingieji galėdavo užsisakyti tokį baldą-šedevrą. Masinė produkcija (ar kažkas panašaus) vyravo ir senaisiais laikais, tik žmonių pasaulyje buvo kur kas mažiau, todėl ir beprotiškas skubėjimas gal buvo ne toks nutrūktgalviškas. O gal kaip tik miestuose visi lėkdavo, bildėdavo kanopomis kur kas labiau, nes šiais laikais už mus neretai kuo puikiausiai „subėgioja“ technologijos, kas, be abejo, yra labai puiku. Tačiau visur visais laikais, kaip sakoma, medalis turi dvi puses.
Lietus taip pat. Vienu metu jis taip įsismagino, jog ėmė pilti beveik kaip iš ąsočio. Jo poveikis buvo trankvilizuojantis, žliaugimas girdėjosi beveik iš bet kurios pilies kertelės. Tik ant kamino tupinčiam paukščiui nerūpėjo nei skėtis, nei ekskursijos, nei juo labiau pasvarstymai apie masinę arba vienetinę gamybą.
Ne mes prisijaukinome pilį, o pilis greičiau prisijaukino mus, nes, kai jau norėjome sprukti pro vartus, jie pasirodė esą viduramžiškai užsklęsti. Dukrelė Dorotėja net išsigando, ėmė paniškai verkti. Turbūt papuolėme į laiko sumaniai paspęstus spąstus. Judita jau beldėsi į jaukaus pirmojo aukšto restoranėlio duris, kad paprašytų pagalbos, o man netikėtai pavyko atsklęsti didžiulę vertikalią skląstį.
Kažkur po pilį viena tebesiblaškė ir su savimi kalbėjosi už mūrus ne daug jaunesnė gidė. O gal tai tik iš Viduramžių atklydęs vaiduoklis, klastingai mėginęs mus sunarplioti nenuspėjamo laiko siūlais? Visi kiti turistai gal tebuvo klaidinanti iliuzija? Kaip ten bebūtų, tokiu oru puikesnio lietsargio nei Ventspilio pilis ir norėdamas nesugalvotum...
Niekada negalėdavau suprasti, kodėl žmonės fotografuoja patiekalus, o po to kelia jų nuotraukas į Facebook ar dar kur nors. O dabar pasielgsiu lygiai taip pat. Vien dėl to, kad vėl atiduotumėme pagarbą Parventos kafeinicai, kuri yra priešais metalinį medį-fontaną.
Porcijos įspūdingos, maistas visada šviežias, karštas ir skanus. Kainos nesikandžioja (jei Jūrmaloje 3 porcijos rūgštynių sriubos kainavo 7 eurus, tai čia už 10 eurų sočiai papietauti gali šeima su dviem vaikais). Gamina kaip sau arba galbūt reikėtų sakyti kaip ilgai lauktiems svečiams. Kafeinicos pastangos neprapuola – grįžome čionai pietauti beveik lygiai po vienerių metų pertraukos. Parventa dar labiau išgražėjusi.
Po pietų, apie 5 valandą, vėl sugrįžome į „Ūdens piedzivojumu parks“. Dauguma jau spėjo gerokai pasipliuškenti, todėl sparčiai traukė pro duris į kitas vietas, tad buvo pats tinkamiausias metas čia atvykti. Vandens pramogos sezono įkarštyje suaugusiam kainuoja 7 eurus, bet bilietų pardavėja kažin kodėl visai 4 asmenų šeimai tepriskaičiavo 10 eurų (pirmadieniais, beje, taikoma 20 procentų nuolaida). Nežinia, kodėl 8-erių sūnų praleido nemokamai, o ketverių dukrai ir taip nekainuoja. Žodžiu, broliai latviai maloniai pavaišino – paldies.
Uždarasis vandens pramogų parkas nėra grandiozinis (keletas-trejetas nusileidimo trasų), bet užtat kuo puikiausiai išplanuotas (lyginant su vienu utopiniu Birštono vandens pramogų parku, kuriame burbulinė vonia įrengta... kone viduryje baseino) – vieni kitiems lankytojai netrukdo, srautai gerai pasiskirsto. Yra kelios burbulinės vonios, šioks toks baseinas, kuriame galima paplaukioti arba kuprą pakišti po krentančiomis kaskadomis.
Kartais tik stebina tai, kad gausiai turistų lankomose vietose latviai neretai nesivargina prie užrašų gimtąja kalba pridėti ir vertimo į anglų kalbą. Pavyzdžiui, ant persirengimo kambarių durų kabo lentelės su užrašais „Gerbtuve“. Ir viskas. Apgerbi – rūbai, o persirengimo kambarys – gerbtuve. Net nesupranti iš pradžių – gal tenai reikia užsukti ką nors pagerbti, o tik paskui šokti į vandenį?..
Kuo labiau vakarėjo, tuo lietus labiau rimo, o šlapia diena išvirto į prašviesėjusį vakarą, kuris labai patiko gūsiais iš vieno kempingo galo į kitą prašvilpiančiam vėjui. Prie administracijos durų puslankiu išsirikiavo apie 20 lietuvių, kurie lygiai 21.00 val. ruošėsi giedoti savo šalies himną. Vienas paauglys rankose laikė kolonėlę, iš kurios sklido himno melodija. Latviją užliejo lietuvių balsai. Atrodė, kad čionai tuoj tuoj prasidės kokios nors sporto varžybos. Šią dieną lietuviai vienu metu himną gieda visuose pasaulio kampeliuose.
Simboliškai vėl karūnavę Mindaugą, nusprendėme visus kempingo poilsiautojus pakviesti į vakarinį mūsų „Šerkšno tylos“ ir „Nieko sau teatras!“ koncertą. Pilnai atlapoję nedidelės virtuvėlės duris, joje įsirengėme sceną. Po trumpos garso patikros, apie 21.40 val. pradėjome pasirodymą. Kadangi šiame kempinge mėgsta lankytis šeimos su mažais vaikais, nusprendėme pakaitom dainuoti vieną dainą suaugusiems („Šerkšno tyla“), o kitą – vaikams („Nieko sau teatras!“).
Tarp koncerto klausytojų buvo ir viena vidutinio amžiaus pora iš Olandijos, kuri vėliau administracijai paminėjo, kad koncertas jiems labai patiko. Patiko ir mums patiems. Išties jautėme, kad energija plūste plūsta, o ir garsas skambėjo kaip niekad puikiai, suderintai. Kas norėjo, galėjo pašokti, o kai kurie vaikai bešokdami sugebėjo užsiropšti ir ant „scenos“. Kultūrinei programai ir pasisėdėjimams pasibaigus, į žemės sceną tyliai įsėlino šviesioji tetulė liepos naktis.

Nerijus Laurinavičius


BUS DAUGIAU.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą