2015 m. liepos 30 d., ketvirtadienis

Latvijos dienoraščiai. Antroji dalis (1). Nykštukų karalystė, saldžios kiškio spiros ir kiti latviški stebuklai


2015 m. liepos 2 d., ketvirtadienis

Prieš metus kaimyninę šalį apvažiavome tokiu maršrutu: Vilnius-Ryga-Jūrmala-Kolka-Ventspilis-Pavilosta-Liepoja. Todėl šiemet kelionę nusprendėme šiek tiek paįvairinti, t.y. nuo Rygos pasukti šiaurės rytų kryptimi – aplankyti Latvijos Šveicarija vadinamą Gaujos upės nacionalinį parką, kuriame įsikūrę Siguldos ir Cesio miesteliai. Paskui ketiname grįžti į Rygą ir vėl per Jūrmalą patraukti pernykščiu daugelį kilometrų palei Rygos įlanką besidriekiančiu keliu. Dar viena staigmena patiems sau tapo apsilankymas Tervetės regione įsikūrusiame nykštukų ir pasakų parke. Tad apie viską iš pradžių.

- - -

Riedame Ukmergės plentu. Nežinau, kaip kam, bet man ši autostrada kažkodėl yra pati nykiausia mūsų šalyje. Nuobodi kaip nevykęs meilės romanas pigiu plonu viršeliu. Pirmasis atokvėpis jau gerokai nutolus nuo Vilniaus – šalia plento esančioje pavėsinėje, kurios palubėse lizdą susisukusios kelios kregždutės. Jos tai parskrenda, tai išskrenda – visai nekreipia dėmesio nei į mus, nei į mūsų užkandžius. Gyvena savo kregždišką gyvenimą prie nykios autostrados ir joms turbūt čia visai neliūdna. Įdomu, ar paukščiai moka nuobodžiauti? Koks skirtumas, po galais! Niekam tai neįdomu.
Švilpia mašinos naujos ir senos, vienos į vieną pusę, kitos – į kitą, tačiau visos kažkur į ten... Kai sėdi viduje, ir tu kažkam esi tiktai pravažiuojantis. Elementaru. Gal gali tikimybių teorijos specialistai paskaičiuoti, ar dar kada nors gyvenime prašvilpsiu štai pro aną senuką, kuris dabar bando iš vienos vietos į kitą pervesti karvę? „Greičiau eurojackpotą laimėsi“, – kužda jie man nebyliai sukdami pirštais ties smilkiniais. Na ir pilstukas kaukolinis! Apie ką aš čia? Apie keliones ar apie karves? Palikime tešmeningąsias Ventspiliui, o dabar leiskite važiuoti toliau.
Šalia Panevėžio, dešinėje kelio pusėje – grožio, taip pat ir tų tikrųjų narkomanų, rojus – raudonuote raudonuoja aguonų laukai. Kiek neįprastas vaizdas, nes dažniausiai akis pamalonina geltonuojantys, baltuojantys arba (rečiau) mėlynuojantys pakelių žiedai. Raudonuokite sau kiek tinkamos!.. Gal jums dėl ko nors gėda? Mums tai ne, todėl begėdiškai paliekame jus, mielosios aguonos, užnugaryje. Kuždėkite savo vizijas Panevėžiui į ausį.
Ties Šiauliais pasitiko... keli pažeme išsidirbinėjantys naikintuvai (greičiausiai kažkur visai netoli Zokniai). Šie padangių plėšrūnai tai pralekia visai palei nosį, tai dingsta riaumodami kažin kur užnugaryje. Niežti snapai, kažką norėtų sunaikinti, bet vis neranda ką – mes nepasirodome labai tinkami kandidatai, todėl ir atbildėjome grūste prigrūstu automobiliu iki Joniškio. Prieš tai dar pravažiavome šalia plento įsikūrusį Gataučių kaimą, kuriame kažkada grojome festivalyje „Saulėtosios naktys“. Tokiu metu, beje, Latvijos pajūryje naktys tikrai saulėtos, beveik nesutemsta. Iš magnetolos sklido keliautojo Dainiaus Kinderio balsas. Visai smagiai keliaudami klausėmės laidos apie su kelionėmis susijusias knygas. Pasienio kolonėlėje šliūkšelėjome dar šiek tiek degalų į baką ir kirtome sieną. Degalai kaimyninėje broliškoje šalyje pigesni nei pas mus – vietomis ir iki 10 eurocentų.
Naršant internetą, teko perskaityti daug aimanų dėl to, kad keliai Latvijoje pasibaisėtini – neva, baisesni nei kadaise buvo Lenkijoje ar net nei dabar yra Albanijoje. Tiesa, atsiliepimai – trejų-ketverių metų senumo. Turbūt per tuos metus kelių būklė kardinaliai pasikeitė, nes nuo pasienio iki Jelgavos – naujas plentas, lygesnis už patį gulsčiuką, o nuo Rygos važiuojant Siguldos kryptimi milžinišku atstumu tiesiama visiškai nauja kelio danga. Viskas pakenčiama ir atkarpoje Ryga-Jūrmala-Kolka-Ventspilis. Kiek pamenu, kelias į Rygą per Bauską taip pat padorus.
Jau anksčiau minėjau, kad lietuvių ir latvių kalbų panašumas iš karto nuteikia džiugiai, žaismingai. Tai tartum kalbų sąlyčių terapija. Dar Lietuvoje per radiją mus kelis kartus persekiojo Doloresos vardas (ir balsas): vienoje dainoje vyrukas jausmingai plėšė priedainį – „o-o-o, where are you my Doloress, o-o-o, where are you?“ (Doloresa – ispanų kilmės vardas, reiškiantis sopulingoji, kenčiančioji); o jau kertant sieną (labai šaunu, kad Europos Sąjungoje iš tikrųjų jokių sienų nėra!), kažkokį literatūros kūrinį per kažkokią radijo stotį įgarsino aktorė Doloresa Kazragytė. Bet tik spustelėjau stočių paieškos mygtuką ir pasigirdo gan priekaištaujantis laidos vedėjos latvės balsas: „Ar jums nerop jūsų reputacija?“ Su visais latviško skambėjimo prieskoniais. Gal ir rūpi, o gal ir ne, koks skirtumas – nieko čionai nepažįstame ir mūsų niekas nežino. Pagal pokalbio intonaciją buvo galima spręsti, kad laidos vedėja turbūt kvotė kokį nors savo šalies veikėją. Kai ką tikrai galima suprasti, nes, ne paslaptis, mes turime daug bendrų labai panašiai ar identiškai skambančių žodžių.
O kad mūsų reputacija nenukentėtų, šiek tiek suvaikėsime ir užsuksime į Tervetės nykštukų ir pasakų parką. Netoli nuo pasienio, Elejos miestuke, pagrindinėje sankryžoje reikia sukti kairėn ir pavažiuoti apie 30 kilometrų. Čia kelias tikrai matosi, kad kažkada buvo apykraupis, jei ne kraupus. Lopas ant lopo, bet duobių nėra. Pažadu apie kelius daugiau nekalbėti, nes nesiruošiu rašyti diplominio darbo „Kelių būklė šiuolaikinėje Latvijoje“.
Apie pasakas ir nykštukus, jei leisite, paporinsiu. Tervetės „Dabas Parks“ įsikūręs milžiniškoje pušynų teritorijoje, kurioje visur apstu paslapčių. Įvažiavimas į administracinį kompleksą automobiliu kainuoja 10 eurų, tačiau kairėje pusėje yra didelė nemokama stovėjimo aikštelė. Ten palikę mašiną, nusipirkome bilietus, kurie keturių asmenų šeimai kainavo apie 8-9 eurus. Išėję iš kasų, pasukome į kairę ir maždaug už kilometro ėmėme grybauti.
Šiame pušyne gyvena nykštukai. Gyvenvietėje yra visko, ko tik jiems galėtų prireikti, nepaisant to, jog kas nors jų egzistavimu gali ir suabejoti. Kas ten žino: gal nykštukai abejoja mūsų egzistavimu? Gal kokia nors Nykštukienė prieš miegą savo mažyliams seka pasaką apie keistai besielgiančių milžinų šalį? Gal paskui nykštukams sapnuojasi, kad pro trobelės langelį į juos spokso didžiulė milžino akis? O gal tai visai ne sapnas?
Nykštukai badu niekada nemirs, nes jų šalyje grybai išauga gerokai virš galvų. Po tokiu grybu galima ir nuo lietaus pasislėpti, ir ant grilio dešrelių išsikepti.
Ištikus bėdai, tokiame grybe turbūt įmanoma namelį išsiskaptuoti. Bet gal geriau nelinkėkime nykštukams bėdos ir nelaikykime jų grybus graužiančiais kirminais. Verčiau apsilankykime pas kitoje parko dalyje gyvenančią tikrų tikriausią... raganą! Štai jos trobelė ant vištos (?) kojos.
Ragana ne iš kelmo spirta – kuo puikiausiai kalba ne tik latviškai, bet ir lietuviškai. Skarmaluotoji savo valdose kūrena laužą, o, anot jos, jei norime išvysti, kaip ji čionai atskrenda, turėtume likti nakvoti miške ir laukti 4-5 valandos ryto. Tai turbūt būtų nepakartojamas raganiškas skrydis ant šluotos! Net neabejoju, kad koks nors Don Kichotas tikrai liktų nakvoti ir kantriai laukti, o gal jam net pasirodytų, kad tai visai ne ragana, o Dulsinėjų Dulsinėja!
Dar nelaboji (iš tikrųjų visai laba) pasakojo, kad kiekvieną dieną pas ją atstraksi zuikis, kuris įšoka į medį ir nuo šakos ima tuštintis. Ragana į maišelį sugaudo zuikio spiras, kuriomis netrukus mus ketina pavaišinti. Kadangi aš jai kažkodėl pasirodžiau drąsiausias, man teko išskirtinė garbė pirmam paragauti ilgaausio… šūdų. Saldūs tamsiai rudi šokoladiniai saldainiukai išties panašūs į spiras. Skanaus. Atleiskite už brutalumą. Leidžiu eiti atsigerti šiek tiek vandens. Raganiūkštė teigė, kad tik jos ir zuikio tandemas lemia tokius puikius rezultatus. Priešingu atveju, jei nebūtų tandemo, spiros ir liktų tiktai spiromis. Vienintelis apribojimas – galima suvalgyti tik vieną originalų skanėstą, nes suvalgius du, išdygs zuikio ausys, kurias draugai greičiausiai nulaužys, o į jų vietoje atsiradusias skyles prigrūs saldainių popierėlių. „Aš čia neturiu draugų“ – su palengvėjimu atsiduso sūnus Elijas, išklausęs tokią visai tikėtiną raganos istoriją ir turbūt apeliuodamas į antrą saldžiąją spirą.
Kokia gi būtų ragana, jei neišburtų? Tad mūsų Elijui ir Dorotėjai teko kišti rankas į didžiulį maišą. Dorotėja ištraukė lėkštę. Tai, onot skarmaluotosios, reiškia, kad mergaitė ateityje taps restorano savininke. Elijas ištraukė liniuotę. Vadinasi, bus garsus matematikas! Buvome patikinti, jog ori tėvukų senatvė garantuota. Gal jau dabar viską mesti ir pasitraukti iš visų reikalų?.. Šito raganos nepaklausiau.
Mūsų pokalbį turbūt girdėjo ir šikšnosparniai, kurie, reikalui esant, paliudytų raganos žodžius.
Vėl norom nenorom stebiesi, kaip mūsų kaimynai latviai moka į daug ką pažvelgti kūrybiškai, o po to praktiškai įgyvendinti kilusias idėjas, kurios paskui teikia visokeriopos naudos. Atrodytų, kad šia kibirkštėle vertėtų užsižiebti ir mums. Galbūt net nukopijuojant patį principą, tik savaip jį išreiškiant, suteikiant kitokių formų, pavidalų. Kartais atrodo, kad Lietuvoje pritrūksta kūrybinės drąsos, o gal lėšų kaip visada. O gal valdininkėlių protai per siauri, nes juk yra tiek daug neišnaudotų galimybių pritraukti turistus, miestuose sukurti vaikams draugiškesnę aplinką (Ventspilio pavyzdys). Štai, kiek pavyksta atskleisti nuotraukomis, kaip paplušėjo latviai Tervetės parke – pripažinkite, nemažai darbo įdėta. Medinė karalystė.
Pasišokinėdami per parko teritorijoje įrengtas kliūtis, vėl sugrįžome į Nykštukų valdas, nes šalia jų yra apžvalgos bokštas, kurio prieš tai besisukinėdami sugebėjome nerasti. Aukštas, berods, 39 metrų. Pastatytas iš medžio, iš tvirtų rąstinių konstrukcijų.
Jei norite užlipti į viršų, kasoje reikia susimokėti 0,75 euro. Iš viršaus atsiveria Tervetės apylinkės vaizdai.
Galima pasižvalgyti ir pro apžvalgos aikštelėje įrengtus žiūronus.
Klajones parku pradėjome pusę trijų, o baigėme pusę septynių. Kadangi laukė daugiau nei šimto kilometrų kelionė į Rygą, o paskui dar apie 30 kilometrų šiaurės kryptimi į Saulkrasti (miestelis prie Rygos jūros), kur nusprendėme dairytis pirmosios nakvynės, teko truputėlį pasiskubinti.
Į Rygą per Jelgavą atvykome apie 20 val. Išvakarėjusi Latvijos sostinė pasirodė patraukli, skaisčiai nutvieksta vasaros saulės, niekur pernelyg neskubanti. O mums jau teko greičiau riedėti, kirsti visą miestą, kad išvažiuotume į Taliną besidriekiančią autostradą.
Vėliau šiek tiek apgailestavome, kad nusprendėme nakvoti Saulkrasti vietovėje. Miestukas gal ir tvarkingas, tačiau kažkuo labai ypatingas nepasirodė. Didžiausia problema – kur besukome, jokio privažiavimo, leidžiančio bent kiek priartėti prie jūros. Sprendimas su vaikais, palapinėmis, miegmaišiais ir kita amunicija bristi per mišką ir ieškoti tinkamos vietos išsiskleisti nepasirodė patrauklus. Kempingas, į kurį trumpam įkišome nosis, tartum atstūmė – retas kuris mus apskritai sudomina. Ne dėl to, kad esame išrankūs, o dėl to, kad nenorime turgaus. Tirgaus, pasakytų latviai. Tad apie 22 val. apsisukome ir patraukėme atgal, Rygos kryptimi.
Kai jau atrodė, jog esame tikri bepročiai, Dievas mus apdovanojo vieta prie pat ežero. Be jokių žmonių, nors ir su keliais uodais. Nuo pagrindinio kelio drastiškai sukome į kairę, į mišką, pravažiavome šiukšlyną, didžiules duobes, tuomet vėl į kairę, įveikėme iš žemės iššokusių šaknų barjerą, nusileidome žemyn ir… išvydome ežerą, laužavietę. Tai buvo pats puikiausias variantas, turint omenyje, kad sparčiai artinosi 23 valanda. Priėjimas prie vandens telkinio ne kažin koks, kemsinas, bet nevarykime nykštukų į medį! Ramybė ir niekaip nepajėgianti kaip reikiant ištamsėti naktis, tarytum senutė, kuri mena savo geriausius laikus – gilią gūdžią žiemą, patį tamsybių žydėjimą...
Nerijus Laurinavičius

BUS DAUGIAU.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą