2015 m. kovo 17 d., antradienis

Gruziniškas nuotykis (4). Zestafonis, kalnuotosios Račos apylinkės. Varinkos Cereteli pėdomis.



Nerijus Laurinavičius

Gruziniškas nuotykis (4). Zestafonis, kalnuotosios Račos apylinkės. Varinkos Cereteli pėdomis.

2015-02-07, šeštadienis

Zestafonio link

Vairuotojas Konstantinas vėl buvo tikslus kaip šveicariškas laikrodis ir 9.30 val. jau laukė mūsų prie hostelio. Be Gogos, kuris žadėjo taip pat lydėti į stotį. Goga susirgo. Matyt, peršalo, nes vienmarškinis lakstė po kalnus kaip pašėlęs. „Herojus! Tautos herojus!“, – juokėmės su vairuotoju, skrosdami Gruzijos sostinę. Konstantinas atrodė labai patenkintas ir itin nuoširdžiai bendravo su mumis. „Klingeriai, klingeriai, klingeriai“, – ore raitėsi nesibaigiantys sąmojai. Nebepasimatėme su Goga, tautos herojumi. Nieko tokio. Kitą kartą gal susitiksime.

Galiausiai buvome atvežti į tą patį jovalą, vadinamą autobusų stotimi, kurioje išlipome atvykę į Tbilisį. Šiltai atsisveikinome su Konstantinu ir sėdome į mikroautobusą, važiuosiantį į Kutaisį, tik išlipsime kiek anksčiau – Zestafonyje, kur mus pasitiks Zaza.
„Kutaiši, Kutaiši, Kutaiši!!!“, – plyšavo saulėgrąžas gliaudantys stoties vijurkai. Kai kuriuos žmones ne itin kamuoja egzistencinės ar panašios problemos. Kam to reikia? Jiems ir taip gerai. Visa tai – labai arti gyvūnų pasaulio. Tiesiog būti. Kalbu, nenorėdamas sumenkinti ar užgauti. Juk ir žvelgdamas į surikatą, gali vien tiktai mėgautis vaizdu priešais akis. Jeigu jiems gerai, tai ir man gerai. Turi gi kažkas paplyšauti, kad pagaliau galėtume pajudėti iš vietos. Ir pajudėjome. Ate, Tbilisi!
Keliai čia jau tikrai puikūs, tad galima ramiai mėgautis pro šalį iš visų pusių plaukiančiais kalnais. Net ir eiliuotas etiudas užgimė bevažiuojant:

Girdžiu, kaip horizonto vynas
Laša
Į kalnų viršūnes
Ir tučtuojau išnyksta
Akinamam baltume,
Netrukus užgimstu iš naujo
Buvęs kur nebuvęs,
Prašau, įausk
Pašlaitėje suklususį
Mane.
Atrodė, kad mikroautobuso vairuotojui į užpakalį įkando didelis riebus uodas (uodė), nes ekseleratoriaus pedalą spaudė taip, jog galėjo ir koja kiaurai išlįsti pro kėbulą. Gruzinai žegnojas ir jiems viskas puiku. Įvažiavę į kalnų regioną, stabtelėjome atsipūsti. Zaza prašė, kad autobusiuko vadui duočiau telefoną, kad jis jam galėtų „pasakyti keletą žodžių gruziniškai“ – kur Zestafonyje reikia mus paleisti. Emocingai telefonu kalbantis vairuotojas atrodė ne itin patenkintas, o atiduodamas ragelį abejingai numojo ranka. Gal tik taip pasirodė. Galbūt nepravažiuosime reikiamos vietos. Prieš įlekiant į Zestafonį, kaip tik paskambino Zaza, kuris jau laukė mūsų „Lukoil“ degalinėje. Jau kalbant telefonu, mūsų globėjas buvo labai malonus – kas antras žodis – „dorogoj“. Su geru gruzinišku akcentu!

Svečiuose pas Zazą

Iš pradžių užsukome į šeimininko valdas atsigerti kavos, susipažinti su jo žmona Nana ir vaikais bei anūkais. Gruzijoje paprastai gyvena visi kartu. Vieni kitiems netrukdo. Sūnus, jaunas vaikinas, vos dvidešimties metų, su tokia pat jauna žmona augina du vaikus: pusantrų metų berniuką Zazą ir vos pusės metų jo broliuką, kuris mums viešint buvo kitoje vietoje, pas savo mamos tėvus. Begurkšnojant kavą, Zaza vyresnysis papasakojo istoriją apie tai, kas jį susiejo su Lietuva. Seniai, seniai, 1975 metais, besimokydamas antroje klasėje, jis pirmą kartą atvyko į Tauragę su gruziniškų šokių kolektyvu. Zaza šoka jau 40 metų (pradėjo nuo penkerių). Kitas vizitas į mūsų šalį buvo jau gerokai vėliau – devintajame XX a. dešimtmetyje. Gali iškilti elementarus klausimas: kodėl būtent į Tauragę? Tauragėje yra palaidotas per Antrąjį pasaulinį karą (1944 metais) netoli Žygaičių žuvęs iš Zestafonio (Gruzija) kilęs gvardijos kapitonas, bataliono vadas gruzinas Aleksandras Bibilašvilis, įnirtingai kovęsis su vokiečių kariuomene. Tiesa, iš pradžių jis buvo palaidotas Žygaičiuose, o vėliau perlaidotas Tauragės karių kapinėse. Tokie tad saitai.
Žinomos ir kitokios priežastys, kurių Zaza nelinkęs slėpti. Jaunuolis, viešėdamas Lietuvoje, susipažino su mergina Birute, kurią greičiausiai įsimylėjo. Ilgus metus truko jų susirašinėjimas. Vieną dieną vyrukas buvo išsiųstas kariauti į Afganistaną, kuriame praleido tris mėnesius. Ilgainiui jaunuolių ryšiai išblėso, o Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, Tauragės pilies Moksleivių kūrybos centro direktorė režisierė Jolanta Kazlauskienė įskėlė naują gruzinų ir lietuvių draugystės kibirkštį. Zaza vėl lankė Lietuvą, o lietuviai iš Tauragės skrido paviešėti Gruzijoje, vyko kultūriniai mainai. 2014 metų rugsėjo mėnesį Zaza priėmė garbią delegaciją iš mūsų šalies: Tauragės merą Praną Petrošių, MKC direktorę Jolantą Kazlauskienę, Sigitą Kancevyčių ir kitus. Svečiai buvo apgyvendinti labai gražioje vietoje, kalnuotame Račos regione, namukuose prie ežero.
Dar gerokai anksčiau, Zaza, būdamas Zestafonio miesto deputatas (dvi kadencijas), su Tauragės miesto meru Pranu Petrošiumi pasirašė Zestafonio ir Tauragės miestų bendradarbiavimo sutartį. Šiam įvykiui pažymėti, šalia Zestafonio savivaldybės pastato pastatyta į Tauragės miesto pusę nukreipta lentelė, kurioje nurodyta, kiek kilometrų reikia sukarti, norint atsidurti šiame Lietuvos mieste (tiksliai nepamenu kiek, bet tiesiausiu keliu – virš dviejų tūkstančių kilometrų). Zestafonio mieste ir jo apylinkėse dabar gyvena apie 83 tūkstančiai žmonių.
„Jolanta – eto moj rodnaja sestra!“, – plastiškai pakėlęs ranką į viršų ne kartą kartojo Zaza, tai tardamas labai pakiliai ir su tuo pačiu nepakartojamu gruzinišku akcentu. Pasak jo, ji ir „kalta“ dėl tokių draugiškų abiejų miestų santykių. Zaza Šalamberidzė deputatu išbuvo dvi kadencijas, o dabar nuo politikos laikosi atokiau ir vadovauja bei visas jėgas atiduoda gausiam gruziniškų šokių ansambliui „Zestafoni“, kuris anksčiau vadinosi „Dzmebi“ („Broliai“). Jis – vyriausiasis choreografas, taip pat buvęs Gruzijos valstybinio dainų ir šokių ansamblio šokėjas. Kolektyvas su programa nemažai keliauja ir po kitas šalis. Zazos Birutė šiuo metu emigravusi iš Lietuvos ir gyvena Didžiojoje Britanijoje.

Išvyka į Račos apylinkes

Susipažinę su šeimininko namiškiais, gyvenančiais dviejuose dideliuose butuose (pirmame aukšte), sujungtuose balkonu-perėjimu, sėdome į automobilį ir išvykome pasivažinėti. Zaza pasiūlė keletą variantų: važiuoti, kaip ir žadėjome, į Kutaisio urvus pasiplaukioti valtele arba traukti aukštyn į kalnus pakvėpuoti grynu Gruzijos oru, pasimėgauti kraštovaizdžiais. Maždaug 70 kilometrų į vieną pusę, didžioji dalis kelio – kalnais. Kadangi ir mūsų globėjas buvo linkęs įkvėpti gryno oro, pasirinkome antrąjį variantą. Urvus pasilikome kitai kelionei. Pasukome Račos regiono link.
Pravažiavome stačių kalnų papėdėje įsikūrusius miestukus, kuriuose dunksojo niūroki daugiabučiai, tačiau apėmęs jausmas buvo labai savotiškas. Žmonių nedaug, nes nėra čionai ką veikti – nėra darbo vietų.
Bet užtat karvių ir šunų pakelėse netrūksta!
Vėliau kelias ėmė kilti aukštyn į kalnus, vis raizgydamasis tartum gyvatė, serpantinai, serpantinai, serpantinai... Net ausis užgulė. Apačioje vėrėsi dar nesužaliavusi pasaka.
Stabtelėjome prie kalnų ežero.
Zaza papasakojo tokią istoriją. Vieną dieną jo sūnus, kuriam tuo metu buvo 16 metų, tarė: „Mama, noriu pasikalbėti (gruziniškai mama – tėtis, o dėda – mama)“. Tėtis-mama nustebo, nes, anot jo, sūnus taip intriguojančiai niekada nesiūlė šnekėtis. „Įsimylėjau merginą. Labai ją myliu.“, – tokie buvo pirmieji sūnaus žodžiai. Viskas tuo ir pasakyta, ką čia daugiau pasakoti. Gresia didžiulės gruziniškos vestuvės, nes pas juos nesuprantama gyventi taip: palauksim mėnesį, metus, o paskui pažiūrėsim. Jei myli, tai myli. Ir nesvarbu, kad vaikams po 16 metų! O toliau viskas vyko taip: kažkur kalnuose susitiko abiejų vaikų tėvai… su šautuvais. Merginos tėvai klausia būsimojo jaunikio – ar myli mūsų dukrą? Myliu. O tu, dukrele, ar myli šitą vaikiną? Myliu. Kas būtų, jei mergina būtų atsakiusi, kad nemyli? Geriau nesužinoti. Visko galėjo būti. Į kalnus šautuvai šiaip sau nesinešiojami. Galėjo ir gyvo vaikino nebelikti.
Visa tai – senų senovės kalnų gruzinų taisyklės (papročiai?), kurių kai kurie laikosi iki šiol. Miestuose taip jau nebebūna. Dėkui Aukščiausiajam, viskas baigėsi šauniomis gruziniškomis vestuvėmis, o jei gruzinų vestuvėse būtų mažiau nei 300-400 žmonių, patys jie turbūt numirtų iš juoko. Dabar abi šeimos kuo puikiausiai sutaria, bendrai augina anūkus. Zazai – vos 45-eri, o jis jau yra senelis kvadratu (dvigubas senelis).
Tačiau pati skaudžiausia netektis Zazą Šalamberidzę ištiko Rožių revoliucijos metais (2003 m.). Jis neteko dvynio brolio, vardu Goča, su kuriuo ir buvo įkūręs ansamblį „Dzmebi“ („Broliai“). Žinant, kokie stiprūs būna dvynių tarpusavio ryšiai, galima tik įsivaizduoti, kokį sunkų gyvenimo tarpsnį reikėjo išgyventi šiam vyrui. Jis ir dabar sako, kad gerdamas vandenį, išlenkia ne vieną, o dvi stiklines. Zazos brolis dabar gyvena Zazoje. Gočai Šalamberidzei atminti Zestafonyje kiekvienais metais organizuojamas Gruzijos nacionalinių šokių festivalis „Suliko“, į kurį sugarma dalyviai iš visos Gruzijos.
Kalnų ežerą palikome užnugaryje ir kilome aukštyn, maždaug į 1400 metrų aukštį. Kelyje – nė vienos duobelės. Zaza už tai labai vertina Saakašvilį. Pasak jo, Miša itin daug davė Gruzijai. Nutiesti keliai, pažabota korupcija – tokio žodžio šioje šalyje dabar nebėra, vanduo ir elektra atsirado ir ten, kur žmonės apie tai nė nesapnavo pačiame šviesiausiame sapne.


Net ir aukštai kalnuose patruliavo policijos ekipažas. Kartais šiose vietose pakyla toks rūkas, kad nebeįmanoma pajudėti iš vietos. Tuomet, paskambinęs policijai, iš karto gali tikėtis pagalbos. Jie turi reikiamą gelbėjimo įrangą, visi automobiliai nauji.
Galiausiai privažiavome ir baltumas.
Zaza džiaugėsi pirmą kartą šiais metais išvydęs sniegą, kuris čia, pakelėse, buvo itin storo sluoksnio. Pravažiavę ežerą, prie kurio praeitą rudenį namukuose gyveno Tauragės delegacija, atsidūrėme Nikorcmindos kaimelyje. Čia gaminamas pats solidžiausias Gruzijos vynas, vadinamas chvančkara. Tai natūraliai pussaldis tamsios rubino spalvos vynas iš Aleksandrouli ir Mudžuretuli vynuogių. Šis taurus gėrimas pasižymi gydomosiomis savybėmis, labai gerina širdies darbą. Vienas litras, pasak Zazos, kaimelyje gali kainuoti ir apie 100 larių (150 Lt). Gruzinams tai – nemenki pinigai. Šį vyną geria Gruzijos prezidentas, patriarchas ir kiti aukštuomenės atstovai.
Atokioje kalnų cerkvutėje vyko vakarinės pamaldos.
Uždegėme žvakutes.
Tai XI amžiuje, Gruzijos Aukso amžiaus laikotarpiu, pastatytas Nikorcmindos soboras, įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo objektų sąrašą. Cerkvėje galite išvysti įspūdingas gerai išsilaikiusias XVI amžiaus freskas.
Sniego apsuptyje smelkėsi širdies ramybė. Daug gruzinų šiose vietovėse turi namukus, į kuriuos vasarą atvažiuoja ilsėtis. Vasarą čia – tikras rojus. Zaza mėgsta žvejoti, medžioti. Net keliose vietose jo šeimai priklauso sodybos kalnų regione, kur galima išsikepti šašlykų, kvėpuoti gryniausiu oru ir džiaugtis gyvenimu. Kalnų miškuose daug vilkų, meškų ir visokiausių kitokių žvėrių. Tuo pačiu keliu traukiant atgal, pradėjo kapsėti lietus ir po truputį kilo rūkas.

„Suliko“ melodijos autorės pėdomis. Chratkaro kaimas.

Kai grįžom į Zestafonį, automobiliu mus pasitiko Zazos draugas Boria Čičinadzė (kaip vėliau paaiškėjo, vyriausiasis Zestafonio ekonomistas). Kartu nuvykome į šalia šio miesto esantį Chratkaro kaimą, kuris Zestafonio deputatu kažkada ir išsirinko Zazą Šalamberidzę. Kai stabtelėjome apsižvalgyti, kai karvės ėmė bildėti keliu, Judita gruzinams lietuviškai sudainavo keletą „Suliko“ posmų:


Ir neveltui būtent čionai reikėjo dainuoti „Suliko“, nes šiame kaime gimė ir gyveno dainininkė Varinka Cereteli, pirmoji sukūrusi „Suliko“ melodiją ir ją sudainavusi pagal gruzinų poeto Akai Tereteli žodžius. Teksto originalas saugomas Cereteli name, į kurį užsukome pasisvečiuoti.
Šeimininkas, draugų vadinamas Bella Bella, vedė būdamas labai jaunas, vos 15-os metų, tad dabar, kai jam 34-eri, gali jau didžiuotis šešiolikmete dukterimi. Taip ir seneliu įmanoma tapti pačioje jaunystėje, pačiame jėgų žydėjime. Neseniai jis patyliukais prasmuko į Pietų Osetiją (šioje nuo Gruzijos atplėštoje teritorijoje gruzinams rodytis yra labai pavojinga) ir nušovė… milžinišką lokį! Užkietėjęs medžiotojas, savo kailyje bent trumpam leidęs pasijausti ir mus. Buvo keista girdėti, kad šašlykus gruzinai kepa ir iš… lokienos.
Aplinkui sukiojosi guvus berniukas Temo, kuris irgi mėgino pakelti šautuvą. Paklausėm, ar ginklas neužtaisytas. Suaugusieji atsakė: „Žinoma, užtaisytas!“. Aišku, jie pajuokavo.
Istoriniame Bella Bellos name aplankėme mini muziejų. Štai ir originalus „Suliko“ teksto rankraštis.
O čia nuostabią „Suliko“ melodiją sukūrusios ir sudainavusios Varinkos portretas.
Bella Bella, jei teisingai supratau, yra jos giminaitis, iki šių dienų gyvenantis protėvių žemėje. Paskui svetingasis šeimininkas pakvietė visus į rūsį, kuriame pademonstravo vyno atkasimo procedūrą. Čionai, po žeme, didžiulėse molinėse talpose, telkšo šimtai litrų kraują kaitinančio skysčio. Vieną iš tokių talpų ilga medine lopeta-mentimi atkasė Bella Bella. Iš pradžių reikėjo nuo žemės paviršiaus nuimti labai sunkų apskritą molio masės blyną, po kuriuo, atidengus medines lenteles, suteleškavo skystis. Tada šeimininkas paėmė ant pagalio pritvirtintą semtuvą-ąsotį ir jį panardinęs į „vyno šulinį“, ištraukė sklidiną baltojo vyno – nei per šilto, nei per šallto, labai gardaus, pagaminto iš čia pat augančių vynuogių.


Be abejo, buvo paskelbti tostai už lietuvių ir gruzinų draugystę, Zaza pakėlė stiklinę už vakar Bella Bellos įsigytą džipą. „Džip, mašyna“ – išraiškingai gruzinišku akcentu rusiškai paaiškino tosto sakytojas. Teko išgerti tris sklidinas stiklines gaivaus gėrimo. Užkandome iš vynuogių pagamintų itin skanių desertinių drebučių ir džiovintų vynuogių paplotėlių. Daug kas čia iš vynuogių. Turbūt ir patys gruzinai yra iš vynuogių. Venose užvirė gruziniškas kraujas, pasičiupo pilnatvės jausmas. Atsisveikinome beveik kaip giminės. Belle Bella labai norėjo įsiamžinti su mumis, pleškino savo aparatu, paskui fotografavomės visi kartu.
Su mažuoju Temo atsipliauškinome delnais ir, sėdę į Zazos automobilį, pajudėjome Zestafonio link. Paskui mus važiavo ir draugas Boria. Kadangi lauktuvėms norėjome nusipirkti čurčchelų (riešutų ant pagaliuko, apipiltų vynuogių sirupu), Zaza užvežė į milžinišką stogu dengtą Zestafonio turgų. Pirkome pundelį į stambias žvakes panašių saldumynų, dar pasisvėrėme iš maišų čia pat pasemiamų gruziniškų prieskonių. Pardavėja iš 50 larių neturėjo atmesti grąžos, tad mūsų draugai nė akimirkos neleido pasijusti nepatogiai – už viską sumokėjo patys, o Zaza dar sustojo prie vaisiais prekiaujančių turgaus pardavėjų ir nupirko nemažą maišą apelsinų, išaugusių šioje šalyje, Batumyje – Gruzijos citrusinių vaisių sostinėje. Lauktuvių vaikams, pasak jo.
Svetingasis gruzinas, tyrų kalnų žmogus, labai pyko, kad mes atskridome tik su rankiniu bagažu (pirkome patį pigiausią skrydį – dviems keleiviams į abi puses – apie 400 litų), nes jis jau buvo paruošęs dovanų – 5 litrus naminio vyno ir 5 litrus vynuogių degtinės čačos. Kitą kartą LIEPĖ būtinai atvykti su dideliais lagaminais. Anot jo, niekas tų lagaminų netikrina, nors, jei neklystu, esu girdėjęs, kad naminių alkoholinių gėrimų įsivežti į Lietuvą negalima. Ne dėl to juk atkeliavome, tačiau kartais net gaila pasidarydavo Zazos, kuris ne kartą labai apgailestavo, jog mums nepavyks parsigabenti dovanos: „Grįšit iš Gruzijos, o kur vynas, klaus draugai. Taip neteisinga. Taip negerai!
Zaza visai negeria, nes kažkada patyrė avariją ir dėl to nebegali (sveikatos niuansai). Šiaip, kiek pastebėjau, gruzinai labiau mėgsta bendrauti, o ne prisiliuobti, todėl ąsočiais nešami alkoholiniai gėrimai nebūtinai suvartojami iki galo. Nors nepraleidžiama progos pabrėžti, kad vienas ar kitas tamada per vestuves sakydamas tostus išlenkė 5 ar 7 litrus vyno.

Vakarienė ir paskutinis vakaras Zazos namuose

Zestafonio centre jau laukė restoranas, į kurį Zaza atvežė mus pavakarieniauti kartu su Boria ir Zeinab (miesto kultūros darbuotoja). Netrukus paslaugus padavėjas apkrovė stalą: chinkali (koldūnai), chačapuri (gruziniška „pica“ su sūriu), Borjomi, gruziniškas limonadas, čača ir kt. Čionai gan įprasta užsakyti maisto daugiau nei jo reikia, o paskui jį palikti.
Gerokai pasistiprinę, grįžome į Zazos namus. Šeimininko dukrelė nieko nelaukusi ėmė primygtinai prašyti, kad tėtis iš kaimynų atneštų gitarą. Šis noras nedelsiant buvo įgyvendintas. Pasipylė „Nieko sau teatras!“, „Šerkšno tylos“ dainos, „Suliko“. Gruzinai atrodė patenkinti, plojo. Nejučia įsijaučiau į tamados vaidmenį. Prisiminiau, jog Zaza sakė, kad mūsų pajūris labai gražus, tik vanduo šaltas. Tad pasiūliau atskristi į Lietuvą ir visiems kartu su karštomis širdimis subristi į Baltijos jūrą – tuomet vanduo akimirksniu taptų ne ką šaltesnis už Juodosios jūros vandenį. Toks netyčia išėjo tostas. Gruzinai net aikčiojo iš susižavėjimo. Net ir pats nustebau, kodėl ėmiau elgtis kaip gruzinas. Turbūt nusistvėriau spontaniškumo dvasią, kuri paskui manęs niekaip nenorėjo paleisti. Nenorėdamas (gal šiek tiek ir norėdamas) prasitariau, kad vaikščiodamas po naktinį Tbilisį sukūriau trumpą eilėraštį. Šis faktas, žinoma, neliko nepastebėtas, todėl tuojau pat teko ekspromtu eiles išversti į rusų kalbą. Pavyko palyginti neblogai, bet vėliau tą eilėraštį išverčiau atidžiau (publikuotas ankstesniuose kelionės užrašuose).
Namiškiams ir kitiems svečiams nedidelė kūrybinė kibirkštis labai patiko, o įsiplieskęs Zaza paskambino draugui Mamukai, kurį nieko nelaukę kartu nuvažiavome parsivežti. „Jis taip pat labai myli svečius“, – vairuodamas konstatavo namų šeimininkas. Mamuka – didelis aukštas vyras, kažkada žaidęs krepšinį. Net ir Sabonį žino. Priešingai nei kitur, čia mūsų legendinis milžinas Arvydas nėra itin žinomas, jei teisingai pavyko susiformuoti nuomonę. Mamuka turi didelį gerą 55 vietų autobusą. Apgailestavo, kad nežinojo, jog vykome į Tbilisį, nes jis kaip tik prieš keletą dienų tuščiu autobusu riedėjo į sostinę. Mamuka – šaunus vairuotojas, išmaišęs daugybę šalių. Artimiausiomis dienomis planuoja skristi į Rygą pas draugus, yra lankęsis Barselonoje ir daug kur kitur. Gruzinams keliauti ne po kaimynines šalis, o, pavyzdžiui, Europoje, gan sudėtinga, nes reikia vizų, iškvietimų ir panašiai. Su šiuo entuziastingu vairuotoju net verslo idėjas ėmėme generuoti, ir kas ten žino, gal kada nors nutiesime kokį nors verslo ar kultūros tiltą, jungiantį mūsų šalis.
Šiuose namuose dažnai susitinka ir bendrauja buvę klasiokai, visus iki šiol sieja glaudi bendrystė. Mamuka pasakojo, kad už visus darydavo namų darbus. Mažasis Zazos anūkas, garbanius, ir tasai įsijautė į vakaro dvasią – patenkintas kybino svečius, jo mama, Zazos marti, šypsojosi, sūnus irgi buvo patenkintas. Įdomiai pabendravome ir su Boria Čičinadze, vyriausiuoju Zestafonio miesto ekonomistu, universiteto dėstytoju, išsilavinusiu žmogumi, mokančiu ir prancūzų kalbą. Namo jis išvyko truputį anksčiau už kitus, bet žadėjo ryte kartu važiuoti į Kutaisio oro uostą išlydėti mūsų.
Kai prasitariau, kad rašau kelionės užrašus, gruzinai iš karto sumojo, kad juos reikėtų išversti į gruzinų kalbą, išleisti, o po to suorganizuoti pristatymą miesto bibliotekoje. Na ir sumanyk tu man viską taip greitai! Anokie čia užrašai… Taip praėjo tūkstančio tostų už Lietuvos ir Gruzijos draugystę vakaras.

Namolio

Ryte lietus žliaugė kaip duše. Drėgmė smelkėsi į Zestafonio kaulus. Zazos žmona užplikė kavos, papjaustė apelsinų, iš šaldytuvo ištraukė salotų su paukštiena ir keptų baklažanų su įvairiomis gėrybėmis ant jų – sunku net įvardinti, kas tai buvo, bet labai skanu. Ji gamina puikiai. Gruzinų namuose tvyrojo ankstaus ryto tyla. Šeimininko dukrelė jau nemiegojo ir atėjo su mumis atsisveikinti.
Netrukus iš lietaus išniro Boria. Tad su juo ir su Zaza pajudėjome Kutaisio oro uosto link, iki kurio nuo Zestafonio yra apie 60 kilometrų kelio. Vienas, bet ilgas „Mersedeso“ priekinio stiklo valytuvas tikrai turėjo ką veikti. Miestas ašarojo. Pro langus skriejo paskutiniai Gruzijos vaizdai. Zaza žodžio „paskutinis“ apskritai neleido vartoti, nes čionai tikrai verta sugrįžti. Ypač, kai viskas žaliuos arba kai prasidės derliaus nuėmimas, kai pasipils Juodosios jūros dovanojami džiaugsmai.
Oro uoste vėl išgirdome lietuvių kalbą. Daugybė alpinistų iš Lietuvos skrydžių registracijos skyriaus link tempė didžiulių gabaritų įmantrią alpinizmo įrangą. Visi patenkinti, kupini įspūdžių. Kontingentas visai kitoks, lyginant su skrydžiais į / iš Londono, Dublino ar pan. Atgalios keleivių prisirinko gerokai daugiau, nei išvykstant iš Vilniaus.
Zaza prasitarė Boriai, kad vakar skaičiau Tbilisyje sukurtą eilėraštį (Borios tuo metu nebuvo), todėl simboliška tapo tai, kad paskutinėmis (atsiprašau už žodį) viešnagės šioje nuostabioje šalyje minutėmis tos eilutės oro uoste nuskambėjo dar kartą:

Uždeki manyje
Nakties Tbilisį,
Kuriuo lėtai
Žingsniuoja Suliko,
O kai jau iš gyvenimo
Išbrisi,
Pajusi, venom
Gruzija tekės
Po to...
- - -

Зажги во мне
Ночной Тбилиси,
Где не спеша
Шагает Сулико,
А там, уже ни в этой
Жизни,
По венам Грузия
Течет легко…

- - -

Prasidėjo oro uosto formalumai. Ne tokie ir varginantys, jei į viską žiūri per humoro prizmę. Juditos daiktus pareigūnas išnarstė iki paskutinio siūlelio. Kitam pareigūnui iškėlęs rodė ryškiai raudoną senovinės mašinėlės modeliuką, kurį nupirkome sūnui lauktuvių, juokėsi, o paskui numojo ranka. Mane tik šiek tiek apžiūrėjo, kuprinėn net nelindo, nes ji atrodė taip baisiai, kad... Be to, užtrauktuką atitraukti net ir norėdamas turėjai labai pasistengti.
Zaza nuotaikingai šnekučiavosi su automatu ginkluotu oro uosto apsaugos darbuotoju. Nors prieš tai jau buvome atsisveikinę, gruzinai už atitvarų stovėjo iki pat paskutinės akimirkos, vis pamojuodavo, iki tol, kol galiausiai visai pradingome vieni iš kitų akiračio. Sudiev, Zaza, sudiev, Boria, sudiev visi pasilikę savo namuose ir jau turbūt pabudę nuo aštrių lietaus lašų barbenimo į palanges. Virš debesų viską nušvietė saulė.

- - -

P.S. Kaip pasakoja mūsų draugė Algita, kai Dievas kūrė pasaulį, jam pritrūko medžiagos, kad sukurtų Gruziją. Tuomet Jis iš kiekvienos šalies paėmė po gabalėlį gražiausio, o visa tai sulipnus ir atsirado... Gruzija.

GAL KADA NORS BUS DAUGIAU.

Šios kelionės aprašymo PABAIGA.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą