2015 m. kovo 7 d., šeštadienis

Gruziniškas nuotykis (3). Išvyka į Ananuri, Mccheta ir naktinis Tbilisis.



Nerijus Laurinavičius

Gruziniškas nuotykis (3). Išvyka į Ananuri, Mccheta ir naktinis Tbilisis.

2015-02-06, penktadienis

Kol vairuotojas neprivažiavo, suspėjome nustraksėti iki „Carrefour“ prekybos centro. Pasiėmėme dar šiek tiek „Borjomi“ jėgoms palaikyti. Bananai Tbilisyje gan brangūs šiuo metų laiku – čia jie parduodami ir po vieną, o už vienetą prašo 1 lario (1,50 Lt).
Hostelio administratorius Goga, vos baigęs naktinį darbą, visai nesudėjęs bluosto, buvo žvaliai pasirengęs keliauti su mumis į Gruzijos grožybes. Tikrasis jo vardas – Georgijus, bet sutrumpintai – Goga, o draugai pravardžiuoja Dudu. Ši pravardė atsirado taip: iki ketverių metų Goga žindė mamos krūtį, kuri gruziniškai vadinama dudu (spenelis) ar panašiai. Todėl mama jį taip ir praminė, o valgyti kviesdavo: dudu, dudu!
Vairuotojas buvo itin punktualus ir po langais pasirodė sutartu laiku. Visai padorus 1994 metų „Opelis“ veš mus tolyn. Goga-Dudu yra dar ir gidas, tad mums labai pasisekė. Asmeninį vairuotoją, savo bičiulį Konstantiną, jis mums pripiršo, kaip jau minėjau, daugiau nei už dvigubai mažesnę kainą, nei vyrauja šioje rinkoje. Už visą dieną – maždaug 60 JAV dolerių, įskaitant kurą.
Užnugaryje palikę Tbilisį, palaipsniui vis labiau ėmėme mėgautis kraštovaizdžiais. Iš pradžių užkilome į vietovę, nuo kurios kaip ant delno atsiveria Mcchetos miestukas.
Berods, ant šio kalno Gruzijos šventoji ir krikštytoja Nino kažkada (IV a.) iškėlė kryžių, aplink kurį vėliau (VI a.) ir buvo pastatyta Džvari (Švento Kryžiaus) šventovė, dabar įtraukta į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Tai yra simbolinė Gruzijos krikšto pradžios vieta, o tasai iškeltas kryžius iki šiol saugomas šventovėje.
Vaizdai keri širdį iki pat gelmių. Apačioje susilieja kelios upės – Aragvis ir Kura.
Be šunų – nė iš vietos!
Be Gogos taip pat.
Žemai upėje plaukia baidarė ir motorinė valtis.
Po to pajudėjome Ananuri link. Priekyje spindėjo snieguotos kalnų viršūnės.
Gruzijos užliūliuoti:
Pasižvalgyti stabtelėjome prie tarp kalnų tekančios upės, kurios vanduo, pasak Gogos, gerokai nusėdęs. Čia sutikome dar vieną gidą, kuris autobusiuku vežiojo turistus iš Lenkijos ir sakėsi labai mylįs Lietuvą.
Atvykome į numatytą Ananuri vietovę. Toliau tegul kalba nuotraukos.
Temperatūra užsiropštė iki plius 16-os, o Goga užsikabarojo ant bokšto viršaus ir buvo dėl to labai patenkintas. Sakė, niekas nedrįsta lipti taip aukštai, nuo kur atsiveria puikus vaizdas.
„Kadangi gimei beždžionės metais (pats prisipažino), tai tau bepigu“, – per dantį traukėme savo gidą.
Grįždami iš Ananuri, užsukome į Mcchetos miestuką, senąją sostinę. Atvykusiems į Gruziją čia tikrai verta apsilankyti. Ramybės ir jaukumo oazė.
Tarpukalnio kaimelis prie upės. Tikrai labiau kaimas, nei miestas. Gieda gaidžiai, varnų iškamšos žvelgia į dangaus žydrynę. Lyg be galo vėl norėtų skraidyti.
Mcchetoje įsigijome sveriamų prieskonių. Stiklinė su kaupu tekainuoja 2 larius. Dabar kvepia ne tik kuprinė, bet ir visas hostelio kambarys. „Ar čia Gruzijos žemėje užgimę prieskoniai?“ – kažkaip nei šiaip, nei taip paklausiau Gogos, kuris ir vėl gavo progą išreikšti savąjį smojį: „Ne, mes juos atsivežame iš Lietuvos!“ Per visą Mcchetą nuaidėjo mūsų juokas.
Iš to paties prieskonių pardavėjo nusipirkome ir spalvingą Gruzijos skanėstą, kurį Goga pavadino gruzinišku snickersu. Tai sustingdytas švelnaus skonio saldumynas, kuris gaunamas ant virvutės suvertus graikinius ar lazdyno riešutus apliejus vynuogių sirupu, tiksliau tariant, suverti riešutai mirkomi vynuogių sirupe, o po to vėrinys džiovinamas, tad išeina tokie snickersai:
Jie vadinami čurčchelomis. Kad lengviau būtų įsiminti, praminėme paprasčiau – čiučelomis. Net ir santūrusis prieskonių pardavėjas nesusilaikė atvirai nešyptelėjęs. Goga-Dudu po Mcchetą nardė kaip žuvis vandenyje. Čia jis sveikinasi su bičiuliu, kuris adata raižo nuostabius paveikslus, čia jau, žiūrėk, šnekučiuojasi su 92-ejų metų senuku, kuris vėliau paprašytas netgi pagrojo nacionaliniu gruzinišku instrumentu čonguri (savotiška gruziniška balalaika).

Tokį rankų darbo instrumentą čia galima įsigyti už maždaug 120-150 larių. Senolis ne tik pagrojo, bet ir padainavo gruzinų liaudies dainą:
Po miestuką pasipylusi Tbilisio „Dinamo“ jaunųjų futbolistų komanda taip pat įvertino garbaus amžiau muzikanto pastangas.
Be šunų – ir vėl nė iš vietos. Juodas ir baltas, prašom, kad būtų įdomiau.
Vienas su auskaru ausyje, o kitas moka stačias vaikščioti ant užpakalinių kojų. Ypač po to, kai gavo paragauti čiučelos (čurčchelos). Taip ir sekiojo visur iš paskos, vos mūsų prieskonių maišelio neišplėšė. Plėšikas!
Mcchetos cerkvė – tikras perlas.
Joje rasite daugybę senove alsuojančių freskų, įstabių ikonų.
Netoliese gali pamatyti ir besišnekučiuojančių kunigų, vienuolių.
Dar keletas nuotraukų.

Atsisveikindamas su bičiuliu dailininku Goga emocingai jį apsikabino, o Judita vėliau paklausė, ar tai toks gruzinų būdas sveikintis-atsisveikinti. Tačiau dėl ne visai tinkamai pritaikytų klausiančiosios rusų kalbos žinių, Goga nusikvatojo ir atsakė, kad jis nemyli vyrų. Kad jis ne toks. Gruzijoje, beje, gatvėje už parankių susikibę vyrai – įprastas vaizdas ir dėl to jie tikrai nėra gėjai. Kažkada čia žydri pupuliukai irgi bandė rengti paradą, bet jiems viskas baigėsi gerokai liūdniau nei Lietuvoje. Prasidėjus tokių paradų netoliaruojančiųjų atakai, policija visu gėjus suvarė į autobusiuką, o įsiutusi minia tą autobusiuką apvertė aukštyn kojom (aukštyn ratais, turbūt reikėtų sakyti šiuo atveju). „Žvėrys“, – taip apibūdino energinguosius protestuotojus Dudu. Pasak jo, Gruzijoje į kalėjimą geriau nepatekti, nes tenai su kaliniais elgiamasi žvėriškai. Mišos (Saakašvilio) laikais nuteistieji neretai būdavo ir kankinami, žudomi. Gal dėl to niekas ir nenori rizikuoti atsidurti įkalinimo įstaigoje, gal dėl to Gruzijoje yra tikrai saugu, kriminogeninė situacija gera – Gruzija patenka į saugiausių turistams valstybių dešimtuką. Gatvėse nuolat patruliuoja gausios policijos pajėgos. „Kodėl jų tiek daug?“ – paklausiau Gogos. „Su mūsų žmonėmis kitaip neįmanoma“, – šyptelėjo gidas, kuris jau, regis, tapo tikru mūsų draugu.
Viešint Gruzijoje teko susidurti su keliais priešingais požiūriais į Mišos Saakašvilio nuopelnus savo šaliai. Vienas iš jų – buvęs prezidentas prisidirbo iki ausų, todėl dabar slapstosi kažkur Ukrainoje, kur jį labai myli ir gerbia. Interpolas niekaip negali pričiupti už uodegos. Vienintelis geras dalykas, pasak jau kelių gruzinų, jis atgaivino turizmą. Ir viskas. Tačiau vėliau susidursime ir su visai kitokiu Saakašvilio vertinimu.
Lietuvius gruzinai išties gerbia ir dėl to labai „kaltas“ mūsų prezidentas Valdas Adamkus, kuris po Rusijos agresijos ir karo veiksmų prieš Gruziją (2008-08-08) kartu su minia stovėjo ir palaikė gruzinus. Atrodo, kad to gruzinai niekada nepamirš, tai mena beveik kiekvienas taksistas.
Traukiant automobilio, kuriame saldžiai snaudė vairuotojas, link, Goga pajuto, kad jam jau pats metas mokytis lietuvių kalbos. „Kusyk, kusyk, kusyk...“, – kaip papūga mėgdžiojo Juditą, kuri į mane dažnai kreipėsi „Klausyk...“. „Ne kusyk, o klausyk!“, – juokdamasi mokinį pataisė Judita. „Klau-syk, klau-syk, klau-syk“ – it užstrigusi patefono plokštelė toliau smaginosi Dudu. Paskui atėjo ir žodžio „žiūrėk“ eilė. Žiūrėk, gabus mokinys, kad jį kur!
„Beveik be akcento“, – pastebėjo mokytoja. „Kaip tu rusiškai“, – ironizavo Goga. Pažadintas vairuotojas atrodė visai žvalus ir kuo toliau, tuo labiau žvalėjo, o mūsų gido baterijos palaipsniui ėmė sėsti – nemiegota naktis visgi. Tačiau noras pramokti lietuvių kalbos buvo stipresnis: „A nosinė, U nosinė, E nosinė, U ilgoji, I ilgoji“, – paskui Juditą, o paskui sau po nosimi nesustodamas kartojo Dudu ir buvo savimi labai patenkintas. Labiausiai jam mūsų kalboje patiko nosinės, nors neturėjo nė menkiausio supratimo, kas tai yra ir kam jos išvis reikalingos.
Lietuvių kalbos mokytoja pasirodė irgi nė pėščia ir ėmė klausinėti, ką reiškia už langų tai vienur, tai kitur išnyrantys gruziniški rašmenys. Ji mūsų visų džiaugsmui netyčia ištarė žodį „gringeliai“. Tas žodis taip patiko Gogai, kad jau mums išvykus iš Gruzijos turbūt ilgai dar smaginsis jį kartodamas. „Klingeriai, klingeriai!“, – nė iš šio, nė iš to šaudavo Dudu ir tai jam taip kėlė nuotaiką, kad būtų drąsiai galėjęs nemiegoti dar vieną naktį.

Nemiegoti įmanoma, bet užkąsti būtina. Pakeliui namo (hostelin) Gidas prirodė restoraną (taip jis pavadino tą maitinimo įstaigą), kuriame nebrangiai galima užsisakyti pupelių (lobio), kukurūzų duonos (mčadi), šašlykų, vyno ir kitų gruziniškos virtuvės patiekalų. Dudu į molinį dubenį su trintomis pupelėmis pritrupino mčadi, pridėjo žaliųjų pipirų, raudonųjų svogūnų ir viską išmaišė. Tikrai gardu. Ypač užsigeriant raudonuoju vynu.
Kainos nesikandžioja. Mūsų naujasis draugas padėkojo už pietus ir dar labiau aptingo. Tačiau „klingeriai“ veikia ne ką prasčiau nei pats geriausias energetinis gėrimas. Riedant atgal į Tbilisį, vairuotojas gruziniškai kalbėjosi su savo bičiuliu, o mes jautėmės turiningai praleidę dieną.
Goga ne vieną kartą primygtinai prašė, kad jam į hostelio kompiuterį perkelčiau nuotrauką, kurioje jis užsikoręs ant bokšto. Toji nuotrauka jam taip patiko, kad vėliau net paskambino jį pakeitusiai administratorei, kad ši primintų mums apie duotą pažadą gidui. Su vairuotoju sutarėm, kad jis ryte, pusę dešimtos, atvyktų prie hostelio ir nuvežtų mus į stotį, iš kurios autobusiukas važiuoja į Kutaisį.
O mums dar liko naktinis Tbilisis, į kurį, truputį atsipūtę, ir išsiruošėme. Kiekvienas čionai atvykęs tai PRIVALO pamatyti savomis akimis. NEPAKARTOJAMA! Iš pradžių taksistui sakėme, kad vežtų prie funikulieriaus, bet iš tikrųjų funikulieriumi pavadinome visai ne tai, apie ką galvojome. Norėjome patekti į vietą, iš kurios prie lynų pritvirtintais „krepšiais“ pakylama į aukštą kalną, nuo kurio veriasi Tbilisio panorama. Greitai atpainiojome visus galus ir buvome nuvežti ten, kur ir norėjome. Funikulierius – tai dar į aukštesnį kalną užsikabarojantis mechanizmas. Nuo to kalno – visas Tbilisis kaip ant delno. Tenai, pasak atgal vežusio taksisto, įrengtas Disneilendas (ar kažkas panašaus, jei teisingai supratome), kuris priklausė prieš keletą metų Londone nušautam Gruzijos milijardieriui. Tasai įvykis neva siejamas su garsiaja Litvinenkos nunuodijimo byla. Į kalną kyla vadinamasis tramvajus. Jo išmėginti nespėjome, tad ir nežinome, kaip ten yra iš tikrųjų. Kada nors kitą kartą...
Užtat „krepšiu“ praskrieję virš Kuros upės, likome pakerėti naktinio Tbilisio šviesų žaismo.
Tą naktį net kelios eilutės širdyje ėmė lipti viena prie kitos. Štai jos:

Uždeki manyje
Nakties Tbilisį,
Kuriuo lėtai
Žingsniuoja Suliko,
O kai jau iš gyvenimo
Išbrisi,
Pajusi, venom
Gruzija tekės
Po to...

N.L., 2015-02-06
Tbilisis.

BUS DAUGIAU.

1 komentaras: