2014 m. rugsėjo 26 d., penktadienis

Latvijos dienoraščiai (7). Milijardų žvaigždučių viešbutis


2014 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis

7.14 val. Sėdžiu ant paties skardžio krašto. Tiesiogine žodžio prasme. Kava iš termoso jau visiškai šalta, o po kojomis banguojanti jūra vis labiau šyla – turbūt šaltąją povandeninę srovę pakeitė šiltoji. Skardis gan aukštas. Dešinėje pusėje pakrantėje dunkso gražūs dideli akmenys, o pati pakrantė pasislepia už posūkio. Kai kurie nemaži akmenys it pingvinai maudosi jūroje.
Praėjus lygiai savaitei po to, kai išvykome į šią kelionę – viena iš įspūdingiausių mūsų nakvynės vietų. Tokia tad čiurlioniada.



Dar niekada neteko ant skardžio krašto prie jūros kepti maistą ant laužo:

Šį kartą jūros malonei atsiduodančios saulės nepavogė jokie debesys.


Kažkur visai čia pat, bangose, sklandė hemingvėjiška dvasia.

Iš valties keli vyrukai, jei neapgavo akys, tartum metė tinklus į jūrą. Šioje kelionėje labai dažnai apsėda pirmojo karto sindromas. Pirmą kartą ir man teko žvejoti jūroje:

Tai buvo labiau simbolinis veiksmas, nes anokia ten ir žvejyba spiningu – didele blizge, kad galėčiau kuo toliau švystelėti, į krantą vis parvilkdavau didžiausią gumulą kaip kramtoma guma lipnių žolių, kurios apsivyniodavo ir aplink valą. Svarbiausia, kad Juditai nuo skardžio atrodė, jog traukiu tikras žuvis! Kaip pažiūrėsi...

Laipiodamas akmenimis sutikau brandaus amžiaus porą, besimėgaujančią vakariniu pasivaikščiojimu jūros pakrante. Sakė, kad gyvena netoliese įsikūrusiame kempinge, namelyje. Jie jau viešėjo maždaug už 45 kilometrų nuo čia esančioje Kuldygoje, Kuržemės (Kur žemės?) sostinėje ir liko sužavėti šio miestuko dvasia.
Mes tenai vyksime šiandien, o nakvoti grįšime ant to paties skardžio, spoksančio į vandenų horizontą. Brandaus amžiaus pora teigė, kad viskas lyg ir būtų neblogai jų kempinge, tačiau... kai kurie lietuviai kartu su savimi į gamtą atsitempė ne tik vaikus, bet ir savuosius bumčikus, nuodijančius visatos muziką. Šiek tiek papasakojau apie mūsų maršrutą, apie Ventspilį ir Liepenės Jeni kempingą. Galbūt judės Ventspilio ir Kolkos kryptimi. Palinkėję vieni kitiems gero poilsio, išsiskyrėme. Poilsiui visą naktį akomponavo bangų šėlsmas jūroje, žiogų šėlsmas aplink palapines ir žvaigždžių šėlsmas giliame dangaus šulinyje. Kas kur šėlsta...
Vidurnaktį prabusti buvo verta, nes iškišęs galvą iš palapinės ir akis nuo jūros nukreipęs į dangų, lieki sustingęs pritrenkiančioje gyvenimo ir būties filmo pauzėje. Tokio ryškumo žvaigždžių gausos seniai neteko regėti. Planetariumas liko Ventspilyje, bet planetariumas tuo pačiu ir važiuoja paskui mus tolyn... Kas visos šitos svaiginančios gausybės buhalteris?! Iš kur toks beprecedentis visa ko tikslumas? Ką dabar veikia miestų šviesos, nuo žmonių paslepiančios naktinio dangaus seanso paslaptis? Iš kur išteka ir kur įteka upės nesunku atsekti žemėlapyje, o iš kur išteka ir kur suteka visos kūrybinės galios? Užtektų milijardų milijardinės milimetro dalies paklaidos ir visko galėtų apskritai nebūti arba viskas būtų visiškai kitaip.
Ant skardžio, atsukę nugaras besileidžiančiai saulei, šeimyniškai rytų pusėn sugiedojome Tėve mūsų. Tėvas viską žino, kitaip jis nebūtų Tėvas. Milijardų žvaigždučių viešbutis. Pailsėti nuo galaktikos skersvėjų, nuo mirštančių žvaigždžių dulkių, nuo nuolatinio vyksmo, kuris niekada nesiilsi, kaip ir jūros bangos naktį.
Vakar nulašėjo ir pirmasis kelionės kraujas – Judita su automobilio durelėmis itin skaudžiai prisivėrė mažąjį rankos pirštą. Tikriausiai nelūžo, tačiau skausmas aptemdė žydras akis. Sakyčiau, jog iki vestuvių užgis, bet ji juk jau ištekėjo... už manęs. Reikėtų tuomet sakyti kaip nors kitaip. Iki dukros vestuvių užgis. Arba sūnaus. Vaikai šėlo kaip niekad, vos neišvartė palapinių. Dabar pučia į ūsus ir nė neketina keltis.
Vakar, dar tebesant Ventspilyje, nuotaika kiek aptemo po to, kai supratome, kad sūnus Elijas kažkur praganė savo akinius, kainavusius ne vieną šimtą litų. Atradimus pakutena ir praradimai. Paskutinį kartą stabtelėjome atsipūsti vaikų miestelyje (Bernu pilsetina). Šalia jo įsikūręs ir nedidelis atrakcionų parkas – turbūt pati nejaukiausia ir šlykščiausia Ventspilio vieta, iš kurios sklinda šūdinas bumčikas, tručijantis ausų būgnelius, kepenis, inkstus ir dar ką nors. Tokia „muzika“ kaimo tvartuose būtų galima naikinti žiurkes. Žinoma, vaikams visa tai nė motais. Juk tiek veiklos aplinkui! Viso labo, Ventspili! Kada nors, duos Dievas, sugrįšime…
Pravažiavę Jūrkalnę, visai nedidelę pajūrio gyvenvietę, kurią apžiūrėti pakeliui į Kuldygą turbūt užsuksime šiandien, ėmėme dairytis nakvynės vietos. Privažiavimą prie jūros rasti gana sunku. Teko pažeisti vieną ranka pieštą ženklą. Plyta, o po ja – telefono numeris. Suprask, skambink, jei nori, kad plyta pasitrauktų. Niekur mes neskambinome, nes ir sąskaitų prieš išvažiuodami į kelionę nepasipildėme. Be to, ten tebuvo vienas iš keliukų, iš kurio vėliau išsukome dar keletą kartų, atsirėmėme į jaukias kapinaites, jas apvažiavome ir netrukus suradome šį idealų skardį, ant kurio dabar sėdžiu ir rašau. Už nugaros, už pušų kyla saulė. Vos keli debesys ir baltas laivukas tolumoje.

BUS DAUGIAU.

Nerijus Laurinavičius.

3 komentarai: