2014 m. rugpjūčio 26 d., antradienis

Latvijos dienoraščiai (4). Apie „Šerkšno tylą“ Ventspilyje, apie Melodiją ir apie vandens pramogų parko žarnyną


2014 m. liepos 29 d., antradienis

Žmonių koncentracija čia tokia nedidelė, kad net ir vietą susirasti grojimui ne taip jau paprasta. Nutarėme suskambėti šalia įėjimo į pagrindinį pliažą, priešais ledų (saldejums) kioskelius. Prisėdome ant suoliuko, išsitraukėme gitarą, lūpinę armonikėlę ir „Šerkšno tyla“ pirmą kartą iškrito užsienyje, jei šį juokingą ir nuotaikingą kraštą apsivers liežuvis taip pavadinti. Anoks čia ir užsienis: vieni lietuviai Ventspilyje, vienas kitas rusas, vienas kitas latvis – ir tai šaknys Lietuvoje...

Begrojant prie mūsų prisėdo moteris (kaip vėliau paaiškėjo, jos prosenelė – lietuvė) su maždaug vienerių metų mergaičiuke-mulatuke. Mulatukės ausyse žaižaravo auskarai. Mergaitės vardas – Melodija!
Štai tau, kad nori – koks simbolinis sutapimas pirmą kartą grojant Latvijoje! Melodija mažyčiais tamsiais delnukais plojo katučių ir net miniatiūriniais pirštais perbėgo per gitaros stygas. Melodijos mama viską supranta lietuviškai, o mūsų kalbą išmoko... Anglijoje! Fabrike dirbdama su lietuviais. Keistas kalbų pasaulis, keistas kalbinių potyrių jausmas.
Grodami susipažinome ir su lietuvių šeima, kuri į gitaros dėklą įmetė litų – sakė „dar pravers.“ Koncertavome ne ilgai, apie valandą su pokalbių pertraukėlėmis. Uždirbome 8,4 euro ir 5 litus. Visai neblogai, turint omenyje, kad Ventspilis – ne Palanga ir ne Vilniaus Pilies gatvė.
Dorotėja tuo tarpu spėjo pajodinėti raguotu tešmenuotu žirgu:
Ventspiliečiai kažkuo panašūs į indus – jų mieste labai dažnai gali išvysti... karvę. Nors ir ne tikrą, bet visgi...         
Kadangi ore tvyrojo sunkiai ištveriamas karštis, jūroje vandens temperatūra buvo ne ką aukštesnė nei 10 laipsnių Celsijaus ir, regis, kasdien vis krito, tad nusprendėme apsilankyti greta jūros esančiame vandens pramogų parke po atviru dangumi. Užgrotų pinigų tam užteko (nuo 18 valandos bilietai pigesni, o vaikams iki 7 metų įėjimas nekainuoja).
Tokiose vietose visada pasijuntu ne tik keistokai, bet ir dvejopai. Kažin kodėl apsėda žmogaus baigtinumo jausmas. Baigtinumo šioje žemėje... Na tai kas, kad kūnai, na tai kas, kad kai kurie tatuiruoti, išpuoselėti ar apdribę, na tai kas, kad gal ir smagu... Kur visa tai bus už, geriausiu atveju, penkiasdešimties metų? Ir kur bus sielos? Tokias jausenas matyt inspiruoja slidžios pramogos, adrenalino alkis, taip akivaizdžiai kamuojantis mus, žmones.
O vaikai čia jaučiasi kuo puikiausiai, ypač sūkurinėje vonioje. Termometro stulpelis net apie pusę devynių vakaro rodė ape 29 laipsnius karščio. Sunkiai suvokiu, kaip tiems berniūkščiams ir mergiūkštėms širdys nenusirita į kulnus čiuožiant žemyn mėlynąja žarna. Aš kai ją išbandžiau, tai vos ne visas gyvenimo filmas per kelioliką sekundžių prabėgo purslų užtvindytose akyse. Žinoma, čiuožiant ne visai taisyklingai (atsisėdus ar pusiau prigulus) maksimalaus greičio pasiekti nepavyksta, bet jei delnus pasikiši po galva, išsitiesi visu ūgiu, tai ojojojoj... Raketa į vandenį! Net neįsivaizduoju, koks greitis išvystomas, bet turbūt ne ką mažesnis nei išvysto bopsliejininkai per olimpiadą. Apie 100 km per valandą? Na gal ir ne tiek, tačiau jausmas panašus. Tai čia tokia mėlynoji žarna. Visų kitų spalvų žarnos (vandens pramogų parką turbūt galima būtų vadinti žarnynu?) po jos – vieni juokai! Oranžinė net ir visai nevykusi, kažkokia brokuota – tenka dar rankomis pasistumti, kad nučiuožtum iki vandens.
Maždaug pusantros valandos praleidę vandens pramogų parke, pajudėjome Liepenes kempingo link. Grįžome apie 22 valandą. Dukra užmigo automobilyje, perkelta į palapinę taip ir išmiegojo iki pat ryto. Grilis, krepšinis, sapnai, miškas, beprotiška tyla. Ne šerkšno, bet tyla.

- - -

Šiandien mėginsime pasiplaukioti laiveliu, galbūt net ir senoviniu pašto traukiniu pasivažinėti, jei visa tai pavyks rasti.

8.40 val.

BUS DAUGIAU.
Nerijus Laurinavičius.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą