2014 m. gegužės 2 d., penktadienis

Kelionė Lietuvos ortodoksų keliais


Nerijus Laurinavičius

Kelionė Lietuvos ortodoksų keliais

            2014 balandžio 26 d. vyko jungtinė Lietuvos Karo Akademijos keliautojų klubo, Mokslų Akademijos turistų klubo, Lietuvos žurnalistų sąjungos keliautojų klubo ir Šv. Paraskevės parapijos pažintinė kelionė (su ryškiais piligriminiais atspalviais), kurią organizavo ir kuriai vadovavo Dr. Gintaras Labutis ir Kun. Vitalijus Mockus. Apie 400 km. per dieną.

            Maršrutas: Vilnius-Vievis-Kruonis-Kaunas-Užusaliai-Ukmergė-Raguva-Surdegis-Troškūnai-Vilnius.

            Šios kelionės idėjos gimimo vieta – Gruzija, po kurią keliavo entuziastingasis Gintaras Labutis. Įkvėptas kalnų pašlaičių vienuolynų dvasios ir grįžęs į Lietuvą šis niekada vietoje nenustygstantis bei idėjų nestokojantis keliautojas sužinojo, kad mūsų šalyje jau dešimtus metus ortodoksų pamaldos Šv. Paraskevės parapijoje laikomos lietuvių kalba, o tokios iniciatyvos pradininkas, įkvėpėjas ir tęsėjas yra charizmatiškasis kunigas Vitalijus Mockus. Tad jau iš karto buvo galima spėti, jog toks kelionės organizatorių tandemas nepaliks abejingųjų.

- - -

            Ankstų skaidraus balandžio rytą pilnas keliautojų autobusas pajudėjo iš Vilniaus, iš Šilo gatvės (Lietuvos karo akademija), ir per pavasariškai bundantį miestą patraukė Vievio link. Pirma stotelė – Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė, pastatyta 1842-1843 metais. Kiek kartų pro ją pravažiuota, pralėkta, prašvilpta?! Nesuskaičiuosi, kaip ir nesuskaičiuotini yra autostrada nuolatos skriejantys automobiliai. Pasirodo, kartais įmanoma sustoti.

           Netoli Vievio ežero kažkada veikė ortodoksų vienuolynas, kurį XIV a. pirmoje pusėje įkūrė
 Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino antroji žmona, Polocko kunigaikštytė Ieva.
 Manoma, kad iš Ievos vardo ir kilo šios vietovės pavadinimas – Vievis.
 
            Mus pasitiko nuolankus Dievo tarnas kunigas Venjaminas.
            Ne tik pasitiko, apdovanojo, bet ir palydėjo į negęstantį autostrados švyturį – cerkvės varpinę, kurioje savomis rankomis galėjome užgauti beveik toną sveriantį varpą. Užgautas varpas solidžiai gaudžia, akimirksniu pasivydamas lenkiančiuosius tolyn. Kam skambina varpai?

             Antrasis stabtelėjimas – Kruonis – miestelis Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorijoje. Kruonio Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios, kurios statybą fundavo miestelį valdę Oginskiai, vartus atrakino kunigas Robertas Mikalauskas.



             Užsukome ir į nedidukę medinę Kruonio Dievo Motinos Globėjos cerkvę, pastatytą 1927 metais:

            Netoli Kruonio yra toji vieta (Surgantiškių kaimas), kurioje lygiai prieš 70 metų (1944 m.) buvo sušaudytas Pabaltijo egzarchas, Lietuvos ir Vilniaus metropolitas Sergijus Voskresenskis ir du jį lydėję asmenys. Tai nutiko tuometiniame kelyje Gardinas-Kaunas (šalia dabartinės autostrados Vilnius-Kaunas). Metropolitas Sergijus vyko į Rygą. Kunigas Vitalijus Mockus pasakojo šios brutalios žmogžudystės detales: automobilis, kuriuo važiavo žudikai, buvo pažymėtas vokiečių skiriamaisias ženklais, tačiau, apklausus įvykio liudininkus, paaiškėjo ir daugiau aplinkybių. Dar buvo sušaudyta ir netoliese atsitiktinai buvusi jauna mergina Marytė Dubosaitė, o kita mergaitė, išgirdusi šūvius, spėjo pasislėpti ir paskui liudijo, jog iš nuvažiuojančio vokiečių automobilio sklido rusų kalba skambantys raginimai greičiau pasišalinti iš įvykio vietos. Nors metropolitas Sergijus Voskresenskis neįtiko vokiečiams, jo sušaudymą galėjo organizuoti ir NKVD, nes rusų nemalonę jis pelnė aštriais pasisakymais prieš sovietų valdžią – pavyzdžiui, Rygoje laikė pamaldas „už tuos, kas išvadavo nuo bolševikų teroro“, ir dar skatino žmones kuo greičiau sprukti nuo „raudonojo maro“. Kunigas Vitalijus Mockus metropolito žūties vietoje perskaitė trumpą maldą:

            Šiuo metu yra rengiamas metropolito Sergijaus Voskresenskio žūties vietos įamžinimo projektas, tad vėliau apsilankysiantieji čionai galės išvysti ne tik krūmynais apžėlusį daugelio užmirštą kelią...

- - -

            Pasivažinėjome ir šalia mūsų šalies inžinerinio stebuklo – Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės, vienintelės Lietuvos energetinėje sistemoje veikiančios hidroakumuliacinės elektrinės Baltijos šalyse:

            Hidroakumuliacinė elektrinė – sudėtingas inžinierinis hidrotechninis kompleksas, turintis dvi vandens saugyklas – aukštutinį ir žemutinį baseinus. Kai energetinės sistemos apkrova maža ir yra daug pigios perteklinės energijos, KHAE agregatai pumpuoja vandenį iš žemutinio vandens baseino – Kauno marių į aukštutinį vandens baseiną – dirbtinį rezervuarą, esantį 100 m aukščiau marių vandens lygio, taip sukaupdama (akumuliuodama) vandens potencinę energiją. Net ir esant nemažiems šios energijos nuostoliams, HAE turi daug privalumų (Šaltinis http://www.kruoniohae.lt/lt).

            Tačiau tai, anot fiziko dr. Gintaro Labučio, galėtų būti puiki tema kitai specialiai ekskursijai, o mes aplankę Kruonį patraukėme Kauno link.

- - -

            Daug kas turbūt ne kartą yra pastebėjęs šalia Kauno autobusų stoties esančią Ramybės parko pietinėje dalyje įsikūrusią Kristaus Prisikėlimo cerkvę (greta Apreiškimo Švč. Dievo Motinai soboro). Šį kartą ir mes ne tik pastebėjome, bet ir užsukome į svečius.
            Pataikėme į krikštynas:

             Apreiškimo Švč. Dievo Motinai sobore šiuo metu saugoma šventa Surdegio Dievo Motinos ikona, nuo 1530 m. iki 1915 m. buvusi Surdegyje, į kurį užsuksime truputį vėliau.

             Greta esančioje cerkvėje kunigas Vitalijus Mockus ir diakonas Konstantinas Pankrašovas sodriais dainingais balsais sugiedojo iki kulnų ir palubių prasiskverbiančią graikišką Velykų giesmę „Christos Anesti“, kurios dvasią šiek tiek galima pajausti šiame įraše:


            Pietavome Jonavos rajono Užusalių kaime, didelėje lauko pavėsinėje, prieš tai apžiūrėję Švento Aleksandro Neviškio cerkvę:
             Kadangi kunigas Vitalijus Mockus kilęs iš Jonavos rajono (Salininkų kaimo), tai riedant per tuos kraštus Ukmergės link jis trumpai nuotaikingai papasakojo apie savo vaikystės ir jaunystės dienas, mokslus, kunigystės pašaukimą ir kita. Iš to pasakojimo man vaizduotėn įstrigo toks vaizdinys: per Nerį į mokyklą valtimi besikeliantys vaikai, nes reikiamo tilto tiesiog nebuvo... Tartum meniškas kadras iš filmo. Filmo pradžia su užkoduota paslaptimi. Šiltuoju metų laiku – romantiška, tačiau ne vienas žmogus taip besikeldamas per upę išsikėlė į Dangaus Karalystę, nes būdavo išties pavojinga, kai Nerimi plaukdavo ledo lytys. Palikime lyrinį nukrypimą tekėti pasroviui ir apsilankykime Ukmergėje:
            Į Raguvą (Panevėžio r.) aprodyti beveik neveikiančios Dievo Motinos Gimimo cerkvės  jaunas kunigas Aleksejus Smirnovas atrūko... ant šiuolaikiško motociklo. Ant plieninio žirgo, kaip pastebėjo LRT radijo laidos „Atrask Lietuvą“ rengėja Jolanta Jurkūnienė, kelionės metu fiksavusi įdomius epizodus savo laidai. Tačiau jaunas kunigas nė kiek nesutriko dėl akcentuoto kiek neįprasto kunigo įvaizdžio ir atsakė, kad ne įvaizdis yra esmė, nes įvaizdžio dažniausiai vaikosi paaugliai, siekiantys būti pripažinti tam tikros subkultūros narių, o ir ilga barzda dar visai nėra tiesiogiai proporcinga žmogaus išminčiai (perfrazavimas – straupsnio autoriaus, N.L.).
             Lietuvoje taip pat yra Everestas. Anykščių rajone. Šioje vietoje iškiliausias mūsų šalies alpinistas (žodis iškiliausias čia tikrai tinka!) Vladas Vitkauskas kartu su oreiviu Vytautu Samarinu 2006 m. lapkričio 27 d. oro balionu pasiekė absoliutų Lietuvos aukščio rekordą – 10 064 metrus.

            Kelionės organizatorius Gintaras Labutis iš šios vietos paskambino savo geram bičiuliui Vladui Vitkauskui ir perdavė linkėjimus iš Lietuvos Everesto bei audringus visos mūsų keliautojų grupės plojimus.

- - -

            Pravažiavę Raguvėlės dvaro (http://www.raguvelesdvaras.lt/?page_id=2) pastatų kompleksą netrukus atsidūrėme Surdegyje. Sudegusio sūrio vietovėje. Ir šventoje vietoje.
Nors Surdegis iš tikrųjų atrodo gerokai apdegęs ir aplūžęs, ore tartum tvyro sodybų tuštėjimo metas, tačiau kažkada čionai veikė ortodoksų vienuolynas (vyrų) ir net buvo pasirodžiusi Švenčiausia Mergelė Marija.
             Dabar čia stovi Surdegio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (ankstesnės cerkvės vietoje), po kuria tebetrykšta šaltinis, virš kurio 1530 m. rugpjūčio 15 d. ir pasirodė Mergelė Marija. Mus svetingai priėmė gerumu trykštanti Staselė, kuri aprodė šventovę, o vėsiame rūsyje prie švento šulinėlio visiems pasimeldus ir tuščias taras prisipildžius švento vandens, pajudėjome galutinio kelionės taško link. Į Troškūnus.

- - -

            Išties, kaip vėliau kelionę apibendrindamas pastebėjo kun. Vitalijus Mockus, kai žiūrime į Lietuvos žemėlapį, mūsų žvilgsnis turbūt tik paviršutiniškai praslysta pro kokius nors Troškūnus, nors, kai čia apsilankai, nuoširžiai stebiesi – kokių įspūdingų vietų yra mūsų šalyje! Užmirštuose kampeliuose... Įspūdinga ne tik Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčia ir po gabalėlį atkurtas bernardinų vienuolynas, bet ir ilgametis šios šventovės klebonas Saulius Filipavičius, Lietuvos Kolpingo draugijos valdybos pirmininkas, eruditas, Troškūnų dvasia, „Metų anykštėnas 2012, prieš dešimtmetį išrinktas europietiškiausiu anykštėnu, laisvalaikį skiriantis medžioklei ir bitininkystei, ir kaip patsai sakė: „vienintelis vienuolis šiame vienuolyne“:
             Atrestauruotame itin vėsiame bažnyčios rūsyje gerbiamam Sauliui Filipavičiui vos tik pradėjus iš karto įtraukiantį pasakojimą apie šią vietą, atrodė, kad gali tekti čionai pasilikti ilgai. Kai maždaug prieš 24 metus kunigas atvyko į Troškūnus, iš karto suprato: badauti neteks! Pravėręs išgriuvusio bažnyčios rūsio duris, jis išvydo ne tik daugybę besimėtančių kaukolių ir kaulų, bet ir nemažai… bulvių. Mat miestelio gyventojai čia laikydavo bulves, nes tik šioje vietoje būdavę sausa ir į šį Lietuvos auksą (bulves) nesikėsindavo gruntinių vandenų drėgmė. Tiesa, vėliau kunigui Sauliui visgi pavyko susitarti su vietiniais gyventojais, kad jie savo turtą išsineštų kur nors kitur. Na o dabar šioje puikiai atkurtoje ervėje vyksta įvairūs renginiai, kuriuos išvydus žandikauliai atsikabina net ir visko mačiusiems užsieniečiams. Koncertai, teatralizuoti pasirodymai, poezijos skaitymai, šokiai ir kt. Bažnyčioje koncertavo ir labai rimti rimtos muzikos atlikėjai iš Rusijos, Vokietijos ir iš kitur.

            Anksčiau bažnyčioje vykdavę įvairių Lietuvos klasikų poezijos skaitymai, kurių siela būdavęs ir garsusis poezijos skaitovas Laimonas Noreika, vieną vakarą čia įgijęs neįkainojamos gyvenimiškos patirties: pasak klebono Sauliaus, Laimonas Noreika per poezijos skaitymus netikėtai priėjęs prie knapsinčios maždaug devyniasdešimties metų senutės ir švelniai paklausęs – „Na, senut, ar ką nors suprantate?“. Senutė buvo ne iš kelmo spirta ir ramiai atsakė: „O Jūs manote, kad poeziją supranta tik mieste?“ Kaip vėliau prisipažino garsusis poezijos skaitovas, šis epizodas jį privertė permąstyti kai kurias vertybes ir dar kartą visam gyvenimui išmokė tam tikro atsargumo.

            Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčioje išvysite ne tik įspūdingus vargonus, bet ir vieną šventą paveikslą, kurio išsaugojimo mūsų laikams istorija yra kerinti. Kalbame apie Stebuklingąją Troškūnų Madoną – Rožinio Karalienės paveikslą.
             Šis paveikslas Lietuvos Nepriklausomybės aušroj, 1989 metais, bažnyčioje klebonaujant vienuoliui jėzuitui Stanislovui Kazėnui, praėjus daugiau nei dviems šimtmečiams nuo paslėpimo buvo atrastas labai netikėtai. 1795 m, įvykus trečiajam valstybės padalinimui, Lietuva neteko savo nepriklausomybės. Troškūnuose buvę vienuoliai bernardinai, baimindamiesi dėl bažnyčios likimo, užsakė nežinomam dailininkui nukopijuoti keletą atskirų Marijos paveikslo detalių Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus veidus, rankų plaštakas ir Jėzaus pėdutes. Tas paveikslo dalis sukomponavo ant raudono aksomo ir uždengė metaliniu sidabruotu rūbu, ant kurio aiškiai iškalti metai – 1796-ieji. Senasis Marijos paveikslas su užrašu „Monstra Te Esse Matrem“ („Parodyk, kad esi Motina“) liko altoriuje, po tuo raudonuoju aksomu, dviems šimtmečiams paslėptas nuo žmonių akių. Gal vienuoliai bijojo, kad stebuklingas paveikslas nebūtų išvežtas Rusijon, gal padarydami Marijai rūbą kaip votą – meldė Lietuvai sugrąžinti Laisvę ir Nepriklausomybę? Po 1863 metų sukilimo ir patys bernardinai caro įsakymu buvo išvaryti iš Troškūnų, jų turtas parduotas iš varžytynių. Į kapą nusinešė vienuoliai ir Marijos paveikslo paslaptį, kol Atgimimo laikais tvarkant ir švarinant apleistą bažnyčią, dangaus Karalienė vėl pasirodė savo vaikams. Meistras nulupęs laiko apgraužtą aksomą, taip ir prisėdo vietoje negalėdamas nei pajudėti, nei ištarti kokį nors žodį. Į jį skvarbiu žvilgsniu iš amžių glūdumos žvelgė Švenčiausia Mergelė Marija. Beje, paveikslas įdomus tuo, jog žmogus iš bet kurios vietos į jį žvelgdamas, mato į save nukreiptas Mergelės akis. Anot, klebono Sauliaus Filipavičiaus, tai reiškia Motinišką Švenčiausios Marijos rūpestį kiekvienu žmogumi, nes masė, minia neturinti širdies, sielos, o svarbi yra kiekvieno žmogaus egzistencija. Minią lengvai galima labai greitai apdoroti ir nuvesti kur tik panorėjus. Tokių pavyzdžių istorijoje žinome ne vieną.
Atsiradus paveikslui, jis restauruotas Vokietijoje. Specialiomis priemonėmis dirbę meistrai antroje paveikslo pusėje perskaitė datą – 1557 metai! Paveikslo apačioje yra ir kita data – 166? metai – paskutinis skaitmuo nusitrynęs. Tais metais, matyt, paveikslas buvo atnaujintas, papildytas Kryžiaus kelio vaizdais. Taigi, tai vienas garbingiausių Marijos paveikslų Lietuvoje šalia Aušros Vartų, Šiluvos, Trakų madonų. Žymus restauratorius B. Pakštas sakė Lietuvoje tokio paveikslo dar nematęs. Per du bažnyčios gaisrus stebuklingai nesudegęs, per visas okupacijas altoriuje išsilaikęs Madonos žvilgsnis stiprina žmones ir teikia jiems jėgų (remtasi Gertrūdos Rinkūnienės parengta medžiaga, http://www.siaurukas.eu/index.php/zemelapis/38-zemelapis/108-troskunai).

- - -

            Taip ir baigėsi mūsų kelionė, palikusi neišdildomų įspūdžių. Iš Troškūnų nesinorėjo nė išvažiuoti, tačiau saulė jau sparčiai ėmė kristi horizonto link, o autobuso vairuotojui irgi ne juokas ištverti ilgą laukimą. Kunigas Vitalijus Mockus kleboną Saulių Filipavičių pasikvietė į svečius, į Vilnių, pasiūlėme kada nors apsilankyti ir Šv. Paraskevės parapijoje. Širdingai atsisveikinome ir per Anykčius bei Kavarską kartu su tirštėjančia tamsa įsiliejome į Vilnių.

            Visos kelionės metu keliaujantieji autobuse klausėsi įdomių nuotaikingų paskaitų (apie krikščionių konfesijų panašumus ir skirtumus, apie istorijos verpetus ir kt.), kurias pasikeisdami skaitė kunigas Vitalijus Mockus ir kelionės organiztorius Gintaras Labutis – abu aistringi Lietuvos istorijos mylėtojai bei puoselėtojai. Abejingųjų tikrai neliko, žinių bagažas pasunkėjo, o sielos lengvai sklandė ore. Yra kur kas daugiau visus mus siejančių dalykų, nei skiriančių, jei į viską stengsimės žvelgti per tarpusavio supratimo, dalinimosi dvasios turtais, nuolankumo prizmę.
Nuotraukos Nerijaus Laurinavičiaus, išskyrus Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės baseino nuotrauką.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą