Aš jį nešuosi ant rankų... Baltą kaip
rankšluostį, prisisiurbusį pavasario saulės ir vėjo. Ir nors mes krantine
judame priešais upės tėkmę, jaučiu, kad tėvas jau teka pasroviui... Ne dėl to,
jog jis būtų buvęs silpnas ar negebantis pasipriešinti abejingumo ir ištižimo
srovei. Anaiptol! Tėvas šiandien išteka... į jūrą, į Nebūties (?) vandenis… Ne,
ne… Ne! Į Būties Vandenyną. Taip kur kas teisingiau.
Mano rankoms tampa vis lengviau ir
lengviau, tėvas vis mažėja ir mažėja, traukiasi... Atrodo tartum neščiau
kerpamo avino vilną, kurią tuoj pat gali išplėšti plėšikų brolis vėjas. Ir vėl
NE! Ne, pasakiau! Nei upės srovė, nei vėjas to padaryti nebepajėgūs, nes tėvo
nebėra – jis iš mano rankų palaipsniui „persikraustė“ į širdį, kuri tapo dar
didesnė ir sunkesnė nei iki šiol. Ir tuo pačiu lengva, kažin kaip beprotiškai
lengva krūtinėje, kad jį kur!