2012 m. liepos 21 d., šeštadienis

Nidos dienoraščiai (3). Laimės sinonimas.

Lietui pasitraukus, apie 10 valandą vakaro vėl ėmėme vaidentis mes. Iš dangaus daugiau niekas nebekrito, todėl sklandžiai pavyko surengti „Šerkšno tylos“ koncertą, kuris tikrai buvo nuostabus. Dainavo vaikai, žuvėdros, šunys bei horizonto burlaiviai. Apsikabinusių pagyvenusių žmonių pora sukosi ratu ir spindėjo. Vakar vienas keistuolis įsigudrino sušokti išskirtinį šokį. Jo partneris buvo... dviratis!


Jis taip subtiliai ir plastiškai jį šokdino, jog nesišypsoti buvo tiesiog neįmanoma. Paskui gražiai padėkojo, įmetė monetą ir išvažiavo. Vėliau vėl sugrįžo. Tokie tad vakarai Nidoje, kurią drąsiai galėčiau pavadinti „Laimės sinonimu“.


Čionais visuomet galvą apsuka ekstatiškos būsenos kerai, čia niekada ore netvyro palangietiška snukiadaužio atmosfera, bet kokia agresija visiškai nuginkluojama vos įkėlus koją į Kuršių Neriją.


Traukiant namo, vaikai galvomis lakstė po pasileidusias šaligatvių balas, o kartais net ir pilvais į jas priguldavo. Šlapi, varvantys ir be proto laimingi. Jaukiuose naktiniuose neįprastų daugiabučių kiemų koridoriuose, apaugusiuose pušimis, vyšnių medeliais bei žydinčiais žibintais, sutiktas šiek tiek, gal net ir vidutiniškai, įkaušęs (dėl to labai laimingas, o gal įkaušęs dėl to, kad laimingas – ne taip juk svarbu!) vietinis būriavimo treneris sakė, jog Nidos nekeistų į jokią Italiją, iš kurios neseniai grįžo, ar į jokią kitą šio pasaulio šalį. Žiemą jis čionai neliūdi – sukasi kaip išmanydamas: organizuoja žūkles, išvykas ir pan.

Dar laukia baigiamasis vakaras.

N.L., 2012 07 12

            BUS DAUGIAU…

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą