2011 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Perlų skrynelė (21)

/.../ Gal mes nepakankamai mylime gyvenimą? Ar pastebėjote, kad tik mirtis pažadina mūsų jausmus? Kaip mes mylime ką tik mus palikusius draugus, ar ne? Kaip žavimės tais savo mokytojais, kurie jau nebekalba, nes jiems pilna burna žemių! Pagarba tada atsiranda savaime, ta pagarba, kurios jie galbūt laukė iš mūsų visą gyvenimą. Bet ar žinote, kodėl mes visada teisingesni ir kilnesni mirusiems? Priežastis paprasta! Jiems mes niekuo neįsipareigoję. Jie nevaržo mūsų laisvės, neatima laiko, pagarbą jiems galime pareikšti tarp kokteilio ir pasimatymo su žavia meiluže – žodžiu, kai turime laiko... Jeigu jie mus kam ir įpareigotų, tai tik atminimui, o mūsų atmintis trumpa. Ne, mes mylime tik nesenus atsiminimus apie draugų mirtį, skausmingą mirtį, savo susijaudinimą, žodžiu, pačius save! /.../

Alberas Kamiu, „Nuopuolis“

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą