2011 m. birželio 23 d., ketvirtadienis

Paūlių dienoraščiai (5). „Draugams, kurių jau nebėra ir kurių dar nėra“.


           Kai baigėsi Paūlių kaimo alkoholinio kuro atsargos, teko prie planuotos išvykos iki Lavyso ežero (apie 4 km) pridurti dar apie 5 km miško keliuku iki Perlojos. Tiksliau sakant, iki Merkio, nes automobiliu siauru pėsčiųjų tiltu persikelti į pačią Perloją galėtų tik jau gerokai įkaušęs vairuotojas. Pavežėjome iš Perlojos kilusią, o dabar jau apie ketverius metus Paūliuose gyvenančią L., kuri kitų kaimo gyventojų buvo įgaliota pasirūpinti minėtomis atsargomis. L. greičiausiai vėliau pasigailėjo, kad mus supažindino su gan keistoka dailininke Juzefa Bagdoniene, nes jai teko ilgokai trypčioti vietoje kol mes baigsime pokalbį. Dailininkė visai netoli bažnyčios, namų valdose, įrengusi savo darbų parodą. Pirmojo apsilankymo Perlojoje metu matėme iškabą, kviečiančią į šią parodą, tačiau į ją taip ir nepatekome, nes visos spynos buvo užrakintos.
Ką tik iš Vilniaus grįžusi dailininkė nedegė per dideliu entuziasmu viską mums aprodyti, tačiau vėliau atkuto. Už bilietus nemokėjome (suaugusiems – 5 Lt, moksleiviams – 2 Lt), bet už 5 Lt sudalyvavome loterijoje ir ištraukę laimingą (kitokių turbūt ir nebuvo) bilietą laimėjome atviruką su autorės tapybos darbo, vaizduojančio Kristų, reprodukcija. Po to Juzefa padovonojo dar vieną buvusios savo leidyklos išleistą atvirutę su piešinio „Šviesos globoje“ fragmento reprodukcija, virš kurios atspausdintos jos sukurtos eilutės:
Iš Nebūties į Būtį
Tu pašaukei mane, o Viešpatie,
Ir dovanojai man didžiausią Turtą
                                    – SAVO MEILĘ...
Maždaug prieš du dešimtmečius dailininkė iš tikrųjų buvo iš Nebūties pašaukta į Būtį, nes po sunkios avarijos pateko į komos būseną ir net patyrė klinikinę mirtį, kurią apibūdina maždaug taip: regėjau Rojų, regėjau pragarus... Rojuje aidėjo neišpasakyto grožio muzika, sklindanti iš niekam šioje Žemėje nematytų instrumentų... Begalinis greitis, begalinis greitis... Kartodama šiuos žodžius Juzefa tarsi kiek suabejojo, nes turbūt išties sunku žodžiais apibūdinti patirtus išgyvenimus, o be to Rojuje lyg ir negalėtų būti kintamumo būsenų čionykščio laiko bei atskaitos taškų prasme. Kas ten žino... Žodžiu, Dieviško grožio muzika ir begalinė Ramybė. Visas Pragaras tartum išraizgytas voratinklių, į kuriuos įsipynę klaikūs kokonai su kyšančiomis žmonių kūnų dalimis, beviltiškai aimanuojančiomis ir mėginančiomis tave nustverti... Visais įmanomais būdais nustverti. Giluminė kančia ir žvėriškas nerimas.
J.B. darbuose itin ryški krikščioniška tematika, dažnai vaizduojamas Kristus. Nemažai reprodukcijų panaudota užsienyje dideliais tiražais leidžiamų religinės tematikos knygų viršeliuose. Bendraujant su dailininke susidarė slogus įspūdis, jog ji gyvenime patyrusi daugybę giliai įsigraužusių nuoskaudų, kurių visgi, nepaisant deklaruojamo akių atsivėrimo į Dievą, sunku atsikratyti ir iki šiol. Kitavertus, o kas tų nuoskaudų neturi... Ypač kai kalba ima suktis apie itin sudėtingas mūsų šalyje išgyvenimo sąlygas jautresnės sielos kuriantiems žmonėms, virš kurių galvų nuolatos kabo patogiai įsitaisiusių įvairiausio plauko išnaudotojų bei niekšingų parazitų pačioje taip vadinamų menininkų terpėje giltinės. Todėl neretai pamąstau, jog, pavyzdžiui, šiandieninė Lietuvos literatūros padangė kokybiškai atrodytų visai kitaip, jei pagrindinius jos svertus deramai ir iš visos širdies prižiūrėtų tikrąjį pašaukimą iš viršaus ir iš savo gelmės turinčios asmenybės, tokios kaip, tarkim, a.a. Vaidotas Daunys, Aukščiausiojo valia mus palikęs labai anksti. Kai kurių ne iki galo įvertintas, pamažu išslystantis užmarštin, tačiau visą laiką pasiliekantis su tais, kuriems išties brangus Žodis. Čia jį kiekvienas paprastas kaimietis atsimena su didele meile ir pagarba. Yra kaip yra. Gal kada nors bus kitaip, gal kada nors bus geriau, gal kada nors kažką sukursime ir pakeisime patys.
Nebuvo nieko giliau už laikrodžio dūžį
Ištuštėjusioje bažnyčioje.
Niekas neatsiduso, neatsiliepė
Nesuvilgėjo ūkanoto spindulio dulkėse.
Tik pravirų durų šešėlyje,
Ten kur turėjo būti slenkstis,
Verkiau lyg pavėlavęs žygūnas,
Kurio žinia jau buvo tik praeitis.

Vaidotas Daunys, 1989 08 23.

Tai eilėraštis iš V.D. redaguoto leidinio „Regnum. Kūryba ir kriterijai“. Nors po įžangos žodžiu (išverstu į tris kalbas) V.D. nepasirašo, tačiau beveik šimtu procentų esu įsitikinęs, jog tai jo eilutės, jo braižas, jo minčių gelmė:
            „Šis leidinys skiriamas draugams, kurių jau nebėra ir kurių dar nėra. Tarp praeities ir ateities yra eitis, iš kurios mes kildiname kūrybą. Taigi kūryba yra dabarties būdas, pašaukiantis draugus.
Kūryba – tai gyvybės pasitikėjimas medžiaga, nes žodyje, garse ar spalvoje visuomet dalyvauja praeitis, iš kurios mes paveldime brolystę ir atsakomybės pojūtį.
Kūryba – tai pasitikėjimas nuojauta, sakančia, jog ne vien medžiaga yra lemtinga, o ir intencija, siekiamybė, žadinanti ateitį, kuri paveldės brolystę.
Pagaliau kūryba – tai nuolatinė ribos būsena, lūžtanti situacija, nužengimo ad infernum ir prisikėlimo judesys, atperkantis nutremtuosius, išvaduojantis pasmerktus laikui ir erdvei.
Visa tai padeda atsirinkti sąvokas, kurios apibūdina konservatyvizmą.
1 Tradicija, 2 Intencionalumas, 3 Ribinė situacija, 4 Laisvė, 5 Aukojimasis.
Šios sąvokos apibūdina ir tai, nuo kokių iliuzijų, valdančių šiuolaikinę kūrybinę sąmonę, atsiribojama. Nuo: 1 Fatališkumo, 2 Futuristiškumo, 3 Sentimentalumo, 4 Beribiškumo, 5 Narciziškumo.
Dabar, kai kiekvienas reiškinys jaučia priedermę pranešti esąs nepriklausomas, derėtų pasakyti, jog šis leidinys yra priklausomas. Jis priklausomas nuo Dvasios, kuri yra susijusi ir su pačiu žodžiu

R E G N U M.“

O kad dabartiniai leidiniai būtų tokie ir taip priklausomi! Taigi, iš šių eilučių suprantame, kad būtent gyvoji, nesipuikuojanti kūryba yra toji esminė jungtis, susiejanti žmones į draugystės ir bendrystės grandinę, gal net veikiau reikėtų sakyti Karalystę, visiškai nepriklausomai nuo to, kuriame amžiuje, kuriuo laikotarpiu kuris gyveno, kūrė, kvėpavo, patyrė tuometinę dabartį, eitimi perskverbusią tiek dar kada nors plaksiančias širdis, tiek jau seniai nebeplakančias. Tai ne kelionė laiku, o kelias į amžinatvę, kurioje laiko jau nebėra. Nebėra ir erdvės čionykšte prasme. Su a.a. V.D. mintimi labai dažnai dvelkteli Kristus (nors paprastai tiesiogiai neįvardijama). Kai kurie senieji paūliečiai neretai nevengia pabrėžti poeto išorinį (ir ne vien išorinį) panašumą į Išganytoją. Tam tikra iš gyvųjų šaltinių sukaupta informacija dar kartą patvirtina, kad Kristus iš tikrųjų jam buvo tai, apie ką garsiai nerėkiama, bet kuris yra kertinis gyvenimo akmuo, idealas. Gyvasis akmuo. Gyvenimo druska. Iš čia nuolatinės ribos būsenos pajauta, kūrybos sodrumas, iš čia nužengimas ad infernum ir iš čia prisikėlimo judesys bei galiausiai pats prisikėlimas. Versmių versmė, išvaduojanti „pasmerktus laikui ir erdvei“.
Leidinyje daug įdomios medžiagos, samprotavimų, kūrybos. Štai akis įstringa į Jono Kossu-Aleksandravičiaus (būsimasis Jonas Aistis, po perlaidojimo amžinojo poilsio atgulęs ten pat, kur ir ilsisi Vaidotas Daunys, Rumšiškėse) eilėraštį „Knock out“ iš 1934 metais išleistos antrosios lyrikos knygos „Imago Mortis“:
Kažkas, tartum gitaros aidas,
Kažkas taip sena, taip verksminga...
Ir menasi nusviręs veidas
Kažkokio čempiono išmušto iš ringo.

Pasiutęs riksmas, beprotiškas šauksmas
Jo paskutinį sapną drumsčia,
Ir ima apmaudas ir tokis jausmas
Pakėlus pagrūmot bejėge kumščia.

Ir akys gęsdamos išsimuša iš kelio
Ir klaidžioja kažkur – kažko dar ieško,
Bet taip skaudžiai ramu ir taip akyse žalia,
Ir norisi atleist ir angelui, ir niekšui...

Dar lūpos šnabžda: Aš kumščiavaus dėl juoko,
Dėl reginio – kad tu akimirką užmirštum.
Argi toks pasaulis, argi laimė tokia,
Kur rungiamės, kur juokiamės, kur mirštam!..

Dar daugel verks ir juoksis, o aš galiu jau spiauti
Į šį pasaulį, į šį didžiulį bokso ringą!
Jūs trokštat reginio, jūs trokštate nokautų –
Deja, jau mano sąnariai sustingo...

Vaidotas Daunys Joną Kossu-Aleksandravičių vadina Karalystės poetu, pripažindamas, kad jis yra katastrofinio amžiaus poetas, kūręs tarp dviejų pasaulinių karų, bet nevadindamas jo katastrofos poetu:
„Katastrofos akivaizdoje vieni yra sugundomi individualaus išskirtinumo ir nepakaltinamumo jausmu, tuomet jie yra paimami į šventąjį miestą, pastatomi ant šventyklos šelmens ir pasakoma jiems: „Jeigu tu Dievo sūnus, pulk žemyn...“ (Mt, 4, 5-6). Sugundytieji, puolantieji yra katastrofos ženklai. Bet esama ir kitaip sugundytų, iš kurių reikalaujama lyg ir paprastesnio dalyko, jiems sakoma: „Jeigu tu esi žmogaus sūnus, tai yrančių formų pasaulis tau nėra svetimas“. Šitaip susiduriame su yrančio pasaulio, su fatališko nuopolio poetais, kurie išpažįsta tik materiją, tik poetinę medžiagą, tik juslingumą, kuriam jie atsiduoda. Jų katastrofiškumą apibūdinti tinka dar vienas graikiškas žodis – entropija (en – „viduje“, trope – „posūkis“), išreiškiantis fizikinės sistemos irimo negrįžtamumą. Šiuo žodžiu kai kas apibūdina ir kosmogoninį mūsų civilizacijos likimą. Kūryboje šis entropinis nuopolis labai ryškiai reiškiasi kaip postmodernistinis išsekimas.“
(Vaidotas Daunys, „Regnum. Kūryba ir kriterijai“).

Kaip pirštu į akį! Argi reikia toli šiuolaikinėje literatūroje žvalgytis, kad širdis įstrigtų tokiame „postmodernistiniame išsekime“? Veikiausiai nereikia, nereikia ir pirštais baksnotis. Šiuose pasamprotavimuose jau tuomet (nors, regis, ne taip gal ir seniai viskas surašyta) būta tam tikro užbėgimo į priekį, gelminio veriančio skausmo dėl išpažinusių, išpažįstančių ir išpažinsiančių tik materiją, tik poetinę medžiagą, tik juslingumą. Postmodernistinis išsekimas, kūrybinė entropija – visiškai čia pat, šalia mūsų, neretai ir pačiuose mumyse braunasi, rėkia, staugia, plėšosi... Priplok kaip musę, o kaip ilgai po to dar zyzia ausyse!

„Jūs trokštat reginio, jūs trokštate nokautų –
Deja, jau mano sąnariai sustingo...“

N.L., 2011 06 05-06

Bus daugiau...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą